SKAIČIŲ KNYGA

A. PASIRENGIMAS KELIAUTI NUO SINAJAUS KALNO

Žmonių surašymas Antraisiais metais po jų išėjimo iš Egipto žemės, antrojo mėnesio pirmąją dieną, VIEŠPATS kalbėjo Mozei Susitikimo palapinėje, Sinajaus dykumoje, tardamas: “Surašykite visą izraeliečių bendriją pagal klanus ir protėvių namus, įrašydami visus vyrus vardais. Tu ir Aaronas surašysite pagal jų gretas visus dvidešimties metų ir vyresnius Izraelio vyrus, tinkamus karinei tarnybai. Gausite iš kiekvienos giminės po žmogų, jo protėvių namų galvą, jums padėti. Vardai vyrų, kurie jums padės, yra šie:

iš Reubeno, Šedeuro sūnus
Elizuras;
iš Simeono, Zurišadajo sūnus
Šelumielis;
iš Judo, Aminadabo sūnus Nahšonas;
iš Issacharo, Zuaro sūnus Netanelis;
iš Zebuluno, Helono sūnus Eliabas;
iš Juozapo sūnų:
iš Efraimo, Amihudo sūnus Elišama;
iš Manaso, Pedazuro sūnus
Gamalielis;
iš Benjamino, Gideonio sūnus
Abidanas;
iš Dano, Amišadajaus sūnus
Ahiezeris;
iš Ašero, Ochrano sūnus Pagielis;
iš Gado, Deuelio sūnus Eljasafas;
iš Naftalio, Enano sūnus Ahira”.

Jie buvo bendrijos išrinkti savo protėvių giminių vadai, – jie buvo Izraelio pajėgų gretų galvos.

Tad Mozė ir Aaronas pasiėmė tuos išvardytus vyrus ir antrojo mėnesio pirmąją dieną surinko visą bendriją. Tada {izraeliečiai} buvo surašyti pagal savo protėvių namų klanus, įrašant dvidešimties metų ir vyresnius vyrus vardais. Kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs, taip jis surašė juos Sinajaus dykumoje.

Dvylikos giminių surašymasReubeno, Izraelio pirmagimio, palikuonių pagal jų klanų kilmę ir protėvių namus – visų vyriškių nuo dvidešimties metų ir vyresnių, tinkamų karinei tarnybai, įrašytų vardais į sąrašą, – surašytų į Reubeno giminės sąrašą, buvo keturiasdešimt šeši tūkstančiai penki šimtai.

Simeono palikuonių pagal jų klanų kilmę ir protėvių namus – visų vyriškių nuo dvidešimties metų ir vyresnių, tinkamų karinei tarnybai, įrašytų vardais į sąrašą, – surašytų iš Simeono giminės, buvo penkiasdešimt penki tūkstančiai trys šimtai.

Gado palikuonių, pagal jų kilmę ir protėvių namus įrašytų į sąrašą vardais nuo dvidešimties metų ir vyresnių, visų tinkamų karinei tarnybai, – surašytų iš Gado giminės, buvo keturiasdešimt penki tūkstančiai šeši šimtai penkiasdešimt.

Judo palikuonių, pagal jų klanų kilmę ir protėvių namus įrašytų į sąrašą vardais nuo dvidešimties metų ir vyresnių, visų tinkamų karinei tarnybai, – surašytų iš Judo giminės, buvo septyniasdešimt keturi tūkstančiai šeši šimtai.

Issacharo palikuonių, pagal jų klanų kilmę ir protėvių namus įrašytų į sąrašą vardais nuo dvidešimties metų ir vyresnių, – visų tinkamų karinei tarnybai, – surašytų iš Issacharo giminės, buvo keturiasdešimt keturi tūkstančiai keturi šimtai.

Zebuluno palikuonių, pagal jų klanų kilmę ir protėvių namus įrašytų į sąrašą vardais nuo dvidešimties metų ir vyresnių, – visų tinkamų karinei tarnybai, – surašytų iš Zebuluno giminės, buvo penkiasdešimt septyni tūkstančiai keturi šimtai.

Juozapo palikuonių, – būtent Efraimo palikuonių, – pagal jų klanų kilmę ir protėvių namus įrašytų į sąrašą vardais nuo dvidešimties metų ir vyresnių, – visų tinkamų karinei tarnybai, – surašytų iš Efraimo giminės, buvo keturiasdešimt tūkstančių penki šimtai.

Manaso palikuonių, pagal jų klanų kilmę ir protėvių namus įrašytų į sąrašą vardais nuo dvidešimties metų ir vyresnių, – visų tinkamų karinei tarnybai, – surašytų iš Manaso giminės, buvo trisdešimt du tūkstančiai ir du šimtai.

Benjamino palikuonių, pagal jų klanų kilmę ir protėvių namus įrašytų į sąrašą vardais nuo dvidešimties metų ir vyresnių, – visų tinkamų karinei tarnybai, – surašytų iš Benjamino giminės, buvo trisdešimt penki tūkstančiai keturi šimtai.

Dano palikuonių, pagal jų klanų kilmę ir protėvių namus įrašytų į sąrašą vardais nuo dvidešimties metų ir vyresnių, – visų tinkamų karinei tarnybai, – surašytų iš Dano giminės, buvo šešiasdešimt du tūkstančiai ir septyni šimtai.

Ašero palikuonių, pagal jų klanų kilmę ir protėvių namus įrašytų į sąrašą vardais nuo dvidešimties metų ir vyresnių, – visų tinkamų karinei tarnybai, – surašytų iš Ašero giminės, buvo keturiasdešimt vienas tūkstantis ir penki šimtai.

Naftalio palikuonių, pagal jų klanų kilmę ir protėvių namus įrašytų į sąrašą vardais nuo dvidešimties metų ir vyresnių, – visų tinkamų karinei tarnybai, – surašytų iš Naftalio giminės, buvo penkiasdešimt trys tūkstančiai keturi šimtai.

Tai yra surašytieji, kuriuos surašė Mozė ir Aaronas drauge su Izraelio vadais, kurių buvo dvylika, po vieną iš kiekvienų protėvių namų. Tad skaičius visų izraeliečių, įrašytų pagal protėvių namus nuo dvidešimties metų ir vyresnių, – visų tinkamų karinei tarnybai, – jų iš viso buvo šeši šimtai trys tūkstančiai penki šimtai penkiasdešimt. Tačiau levitai kartu su kitais nebuvo surašyti pagal jų protėvių giminę.

VIEŠPATS buvo Mozei kalbėjęs, tardamas: “Kartu su kitomis nesurašysi tik Levio giminės, jų surašymo kartu su kitomis giminėmis nedarysi. Levitus įpareigosi rūpintis Sandoros Padangte, visais jos reikmenimis ir viskuo, kas tik jai priklauso. Jie turi nešti Padangtę ir visus jos reikmenis, – ją turės prižiūrėti ir aplink ją palapines statytis. Kai Padangtė turės leistis į kelionę, levitai ją išardys; o kai Padangtė turės būti pastatyta, levitai ją statys. Kas iš pašaliečių prie jos artintųsi, bus nubaustas mirtimi. Kiti izraeliečiai statys palapines gretomis, kiekvienas savo dalinyje prie savo ženklo. Bet levitai statysis palapines aplink Sandoros Padangtę, kad {Dievo} pyktis neištiktų izraeliečių bendrijos. Levitai eis Sandoros Padangtės sargybą”. Visa tai izraeliečiai įvykdė taip, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.

Giminių išdėstymas stovykloje VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, tardamas: “Izraeliečiai statys savo palapines kiekvienas savo dalinyje, prie savo protėvių namų ženklo. Jie statys palapines aplinkui Susitikimo palapinę, atstu nuo jos. Rytų šone, į saulėtekio pusę, bus Judo stovyklos ženklas ir greta prie gretos. Judo žmonių vadas bus Aminadabo sūnus Nahšonas. Jo vyrų pagal surašymą – septyniasdešimt keturi tūkstančiai šeši šimtai.

Šalia jo statys palapines Issacharo giminė. Issacharo žmonių vadas bus Zuaro sūnus Netanelis. Jo vyrų pagal surašymą – penkiasdešimt keturi tūkstančiai keturi šimtai.

Tuomet Zebuluno giminė. Zebuluno žmonių vadas bus Helono sūnus Eliabas. Jo vyrų pagal surašymą – penkiasdešimt septyni tūkstančiai keturi šimtai.

Skaičius visų, įrašytų į sąrašą Judo stovykloje pagal jų gretas, buvo šimtas aštuoniasdešimt šeši tūkstančiai keturi šimtai. Jie pakils į kelionę pirmieji.

Pietų pusėje bus Reubeno stovyklos ženklas ir greta prie gretos. Reubeno giminės vadas bus Šedeuro sūnus Elizuras. Jo vyrų pagal surašymą buvo keturiasdešimt šeši tūkstančiai penki šimtai.

Šalia jo statys palapines Simeono giminė. Simeono žmonių vadas bus Zurišadajo sūnus Šelumielis. Jo vyrų pagal surašymą buvo penkiasdešimt devyni tūkstančiai trys šimtai.

Tuomet Gado giminė. Gado giminės vadas bus Reuelio sūnus Eljasafas. Jo vyrų pagal surašymą buvo keturiasdešimt penki tūkstančiai šeši šimtai penkiasdešimt.

Skaičius visų, įrašytų į sąrašą Reubeno stovykloje pagal jų gretas – šimtas penkiasdešimt vienas tūkstantis keturi šimtai penkiasdešimt. Jie pakils į kelionę antrieji.

Tada Susitikimo palapinė drauge su levitų stovykla pakils į kelionę viduryje tarp kitų stovyklų. Kaip jie gyveno palapinėse, taip jie ir keliaus, kiekvienas savo vietoje, prie savo ženklų.

Vakarų pusėje bus Efraimo stovyklos ženklas ir greta prie gretos. Efraimo žmonių vadas bus Amihudo sūnus Elišama. Jo vyrų pagal surašymą buvo keturiasdešimt tūkstančių penki šimtai.

Šalia jo statys palapines Manaso giminė. Manaso žmonių vadas bus Pedazuro sūnus Gamalielis. Jo vyrų pagal surašymą buvo trisdešimt du tūkstančiai du šimtai.

Tuomet Benjamino giminė. Benjamino giminės vadas bus Gideonio sūnus Abidanas. Jo vyrų pagal surašymą buvo trisdešimt penki tūkstančiai ir keturi šimtai.

Skaičius visų, įrašytų į sąrašą Efraimo stovykloje pagal jų gretas – šimtas aštuoni tūkstančiai ir vienas šimtas. Jie pakils į kelionę tretieji.

Šiaurės pusėje bus Dano stovykla, greta prie gretos. Dano žmonių vadas bus Amišadajaus sūnus Ahiezeris. Jo vyrų pagal surašymą buvo šešiasdešimt du tūkstančiai septyni šimtai.

Šalia jo statys palapines Ašero giminė. Ašero žmonių vadas bus Ochrano sūnus Pagielis. Jo vyrų pagal surašymą buvo keturiasdešimt vienas tūkstantis penki šimtai.

Tuomet Naftalio giminė. Naftalio žmonių vadas bus Enano sūnus Ahira. Jo vyrų pagal surašymą – penkiasdešimt trys tūkstančiai keturi šimtai.

Skaičius visų, įrašytų į sąrašą Dano stovykloje, šimtas penkiasdešimt septyni tūkstančiai šeši šimtai. Jie pakils į kelionę paskutiniai, greta po gretos.

Toks buvo izraeliečių surašymas pagal jų protėvių namus. Skaičius visų, įrašytų pagal jų gretas stovyklose, buvo šeši šimtai trys tūkstančiai penki šimtai penkiasdešimt. Tačiau levitai nebuvo įrašyti į sąrašą tarp kitų izraeliečių, kaip VIEŠPATS ir buvo Mozei įsakęs.

Izraeliečiai darė visa lygiai taip, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs. Statydami palapines ir keliaudami, jie buvo su savo gretomis, kiekvienas pagal savo klaną ir protėvių namus.

Levio giminė Šie buvo Aarono ir Mozės palikuonys tuo metu, kai VIEŠPATS kalbėjo su Moze ant Sinajaus kalno. Aarono sūnų vardai yra šie: pirmagimis Nadabas ir Abihu’as, Eleazaras ir Itamaras. Tokie tat yra vardai Aarono sūnų, pateptų būti kunigais, kuriuos jis pašventino eiti kunigo tarnybą. Bet Nadabas ir Abihu’as mirė VIEŠPATIES akivaizdoje Sinajaus dykumoje, kai jie atnašavo nešventintą ugnį VIEŠPATIES akivaizdoje. Vaikų jiedu neturėjo. Taigi Eleazaras ir Itamaras ėjo kunigo tarnybą per visą savo tėvo Aarono gyvenimą.

VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Privesk Levio giminę arčiau ir pristatyk juos padėti kunigui Aaronui. Jie atliks pareigas už jį ir visą bendriją priešais Susitikimo palapinę, tarnaudami prie Padangtės. Turės prižiūrėti, tarnaudami prie Padangtės, visus Susitikimo palapinės reikmenis ir atlikti izraeliečių pareigas. Pavesi levitus Aaronui ir jo palikuonims: jie iš izraeliečių yra besąlygiškai jam pavesti. O Aaroną ir jo palikuonis paskirsi eiti kunigystės pareigas. Kiekvienas pašalietis, drįstantis brautis, bus nubaustas mirtimi”.

VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Štai iš izraeliečių vietoj motinų gimdas atvėrusių pirmagimių aš paimu levitus. Levitai bus mano, nes man priklauso visi pirmagimiai. Kai išmarinau visus pirmagimius Egipto žemėje, padariau sau šventus Izraelyje visus pirmagimius – ir žmonių, ir gyvulių pirmagimius. Jie yra mano. Aš esu VIEŠPATS”.

Levitų surašymasVIEŠPATS kalbėjo Mozei Sinajaus dykumoje, tardamas: “Padaryk levitų sąrašą pagal protėvių namus ir klanus. Įrašyk į sąrašą visus vyriškius, vieno mėnesio ir vyresnius”. Mozė tad padarė jų sąrašą, kaip jam buvo paliepta pagal VIEŠPATIES žodį.

Levio sūnų vardai buvo šie: Geršonas, Kohatas ir Meraris. Šie yra vardai Geršono sūnų pagal jų klanus: Libnis ir Šimėjis. Kohato sūnūs pagal jų klanus: Amramas, Izharas, Hebronas ir Uzielis. Merario sūnūs pagal jų klanus: Mahlis ir Mušis.

Levitų klanai pagal jų protėvių namus yra šie: Geršonui priklausė Libnio klanas ir Šimėjo klanas. Tie tat buvo Geršono klanai. Įrašytųjų į jų sąrašą, įskaitant visus vyriškius, vieno mėnesio ir vyresnius, buvo septyni tūkstančiai penki šimtai. Geršono klanai turėjo statytis palapines už Padangtės, į vakarus. Jų protėvių namų galva buvo Laelio sūnus Eljasafas. Susitikimo palapinėje Geršono žmonėms buvo pavesta rūpintis viskuo, kas tik priklausė Padangtės tarnybai, Palapine ir jos priedanga, užuolaida ant Susitikimo palapinės angos; kiemo dangomis, užuolaida ant įėjimo į kiemą, supantį Padangtę bei aukurą, ir dangų virvėmis.

Kohatui priklausė Amramo klanas, Izharo klanas, Hebrono klanas ir Uzielio klanas. Tie tat buvo Kohato klanai. Skaičiuojant visus vyriškius, vieno mėnesio ir vyresnius, jų buvo aštuoni tūkstančiai trys šimtai, esančių šventovės tarnyboje. Kohato klanai turėjo statytis palapines ties pietiniu Padangtės šonu. Kohato klanų protėvių namų galva buvo Uzielio sūnus Elizafanas.  Jiems buvo pavesta rūpintis viskuo, kas susiję su Skrynia, stalu, žvakide, aukurais bei šventovės reikmenimis, kurie naudojami apeigose, ir uždanga. Vyriausioji levitų galva buvo Aarono sūnus Eleazaras. Jam buvo pavesta prižiūrėti tarnaujančiuosius šventovėje.

Merariui priklausė Mahlio klanas ir Mušio klanas. Tie tat buvo Merario klanai. Įrašytų į jų sąrašą, įskaitant visus vyriškius, vieno mėnesio ir vyresnius, buvo šeši tūkstančiai du šimtai. Merario klanų protėvių namų galva buvo Abihailo sūnus Zurielis. Jie turėjo statytis palapines ties šiauriniu Padangtės šonu. Merario sūnums buvo pavesta rūpintis viskuo, kas susiję su Padangtės lentomis, kartimis, stulpais, pastovais ir visais jų reikmenimis; taip pat ir {Padangtę} supančio kiemo stulpais drauge su jų pastovais, kuoleliais ir virvėmis.

Į rytus ties Padangte, tai yra Susitikimo palapinės priekyje, į saulėtekio pusę, buvo pastatytos palapinės Mozės ir Aarono bei jo sūnų. Jie atlikinėjo šventovės tarnybą kaip pareigą izraeliečių labui. Kiekvienas pašalietis, išdrįsęs įsibrauti, turėjo būti nubaustas mirtimi. Visų į sąrašą įtrauktų levitų, kuriuos Mozė ir Aaronas, vykdydami VIEŠPATIES įsakymą, įtraukė pagal jų klanus, – visų vyriškių, vieno mėnesio ir vyresnių, buvo dvidešimt du tūkstančiai.

Levitai užima pirmagimių sūnų vietą Tada VIEŠPATS Mozei tarė: “Įtrauk į sąrašą visus pirmagimius izraeliečių vyriškius, vieno mėnesio ir vyresnius, ir suskaityk jų vardus. Tada paimsi levitus man, – aš esu VIEŠPATS, – vietoj visų izraeliečių pirmagimių, taip pat ir levitų galvijus vietoj visų izraeliečių galvijų pirmagimių”. Mozė tad įtraukė į sąrašą visus izraeliečių pirmagimius, kaip VIEŠPATS buvo jam įsakęs. Visų į sąrašą įtrauktų pirmagimių vyriškių, vieno mėnesio ir vyresnių, pagal jų vardų skaičių buvo dvidešimt du tūkstančiai du šimtai septyniasdešimt trys.

Tada VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Paimk levitus vietoj visų izraeliečių pirmagimių ir levitų galvijus vietoj jų galvijų. Levitai priklausys man. Aš esu VIEŠPATS. O už du šimtus septyniasdešimt tris izraeliečių pirmagimius, viršijančius levitų skaičių, kaip išpirkimo kainą už kiekvieną paimsi po penkis šekelius pagal šventovės šekelį, skaičiuodamas dvidešimt gerų viename šekelyje. Atiduok Aaronui ir jo sūnums pinigus, kuriais viršijantys {levitų} skaičių buvo išpirkti”. Mozė tad paėmė išpirkimo pinigus iš tų, kurie viršijo levitų išpirktuosius; jis paėmė iš izraeliečių pirmagimių pinigus – vieną tūkstantį tris šimtus šešiasdešimt šekelių, skaičiuojant pagal šventovės šekelį. Tada Mozė padavė išpirkimo pinigus Aaronui ir jo sūnums pagal VIEŠPATIES žodį, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.

Kohato klano pareigos VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, tardamas: “Surašykite Kohato žmones atskirai nuo kitų levitų pagal jų protėvių namus ir klanus, nuo trisdešimties metų ir vyresnius lig penkiasdešimties metų, – visus, kurie privalo eiti tarnybą, atlikdami darbus Susitikimo palapinėje. Kohato žmonių tarnyba yra susijusi su Susitikimo palapine ir švenčiausiais daiktais.

Perkeliant stovyklą, Aaronas ir jo sūnūs įeis, nuims atskiriančiąją uždangą ir apdengs ja Sandoros Skrynią. Ant jos užklos apdangalą iš delfinų odos, užties skaisčiai mėlyną audinį ir sukiš jos kartis. Ant Artumo duonos stalo užties mėlyną skarą; sudės ant jo lėkštes, smilkalų indus, geriamųjų atnašų dubenis ir ąsočius; ant jo bus ir įprastinė duona. Tada jie užties ant jų tamsiai raudonos spalvos audinį, apdengs ją apdangalu iš delfinų odos ir sukiš jo kartis. Paėmę mėlyną audinį, apdengs žvakidę su jos lempomis, žnyplėmis, padėklais ir visais aliejaus indais, kuriais ji yra aprūpinta; įvynioję ją drauge su visais jos reikmenimis į delfinų odos apdangalą, užkels ją ant neštuvų. Auksinį aukurą apdengs mėlynu audiniu, užklos apdangalu iš delfinų odos ir sukiš jo kartis. Paėmę visus šventovės tarnyboje naudojamus reikmenis, suvynios juos į mėlyną audinį, apdengs delfinų odos apdangalu ir padės ant neštuvų. Nuvalę pelenus nuo aukuro, apdengs jį violetiniu audiniu. Ant jo sudės visus aukuro reikmenis, naudojamus jo tarnyboje: keptuves, šakes, kaušus ir dubenis – visus aukuro reikmenis; apdengs jį delfinų odos apdangalu ir sukiš jo kartis. Tik Aaronui ir jo sūnums pabaigus vynioti šventovę bei visus šventovės reikmenis ir stovyklai leidžiantis į kelionę, teateis Kohato žmonės jų nešti, kad neprisiliestų prie šventųjų daiktų ir nenumirtų. Tie yra Susitikimo palapinės daiktai, kuriuos turi Kohato žmonės nešti.

Eleazarui, kunigo Aarono sūnui, bus pavesta rūpintis aliejumi šviesai, kvapiaisiais smilkalais, įprastine grūdų atnaša ir patepimo aliejumi – priežiūra visos Padangtės ir visko, kas yra joje, šventove ir jos reikmenimis”.

Tada VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, tardamas: “Neleiskite, kad Kohato klanų šeima iš levitų būtų išnaikinta. Turite su jais elgtis taip, kad jie išliktų gyvi ir nenumirtų, kai artinasi prie švenčiausių daiktų: Aaronas ir jo sūnūs turi įeiti ir paskirti kiekvienam jo pareigą ir naštą. Bet patys Kohato žmonės, kad nenumirtų, negali eiti į vidų pažiūrėti į šventuosius daiktus bent akimirkai”.

Geršono klanų pareigosTada VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Taip pat surašyk ir Geršono žmones pagal jų protėvių namus ir klanus. Įtrauksi į sąrašą visus, nuo trisdešimties metų ir vyresnius lig penkiasdešimties metų, kurie privalo eiti tarnybą, atlikdami Susitikimo palapinės darbus. Geršono klanų tarnyba apima darbą ir naštų pernešimą. Jie neš Padangtės dangas, Susitikimo palapinę su jos uždanga ir delfino odos priedangą, esančią ant jos, Susitikimo palapinės angos užuolaidą, kiemo dangas, kiemo, supančio Padangtę ir aukurą, vartų užuolaidą, jų virves ir visus reikmenis kiemo tarnybai. Jie atliks visa, kas reikia su jais padaryti. Visos Geršono žmonių pareigos, – visas jų naštų pernešimas ir visa jų tarnyba, – bus atliktos Aaronui ir jo sūnums įsakius. Jiems pavesi rūpintis naštų pernešimu. Tokia yra Geršono klanų tarnyba Susitikimo palapinei. Jie atliks savo pareigas kunigo Aarono sūnaus Itamaro prižiūrimi”.

Merario klanų pareigos“Merario žmones įtrauksi į sąrašą pagal jų klanus ir protėvių namus nuo trisdešimties metų ir vyresnius lig penkiasdešimties metų – visus, kurie privalo eiti tarnybą, atlikdami Susitikimo palapinės darbus. Jiems yra pavesta nešti tokie Susitikimo reikmenys: Padangtės lentos, skersiniai, stulpai ir pastovai; {Padangtę} supančio kiemo stulpai su jų pastovais, kuolais bei virvėmis ir visi reikmenys jų tarnybai. Surašykite vardus nešančių naštas, už kurias kiekvienas yra atsakingas. Tokia yra Merario klanų tarnyba, visa jų tarnyba susijusi su Susitikimo palapine, Itamaro, kunigo Aarono sūnaus, priežiūroje”.

Levitų surašymasTaigi Mozė ir Aaronas bei bendrijos galvos įtraukė į sąrašą Kohato žmones pagal jų klanus ir protėvių namus nuo trisdešimties metų ir vyresnius ligi penkiasdešimties metų – visus tuos, kurie privalėjo eiti tarnybą, susijusią su Susitikimo palapine. Įtrauktųjų į sąrašą skaičius buvo du tūkstančiai septyni šimtai penkiasdešimt. Tiek buvo sąraše įrašytų iš Kohato klanų, ėjusių tarnybą Susitikimo palapinėje. Mozė ir Aaronas įtraukė juos į sąrašą, vykdydami Mozei duotą VIEŠPATIES įsakymą.

Įtrauktųjų į sąrašą iš Geršono klanų pagal jų klanus ir protėvių namus nuo trisdešimties metų ir vyresnių lig penkiasdešimties – visų tų, kurie privalėjo eiti tarnybą, susijusią su Susitikimo palapine, sąraše įrašytų pagal jų klanus ir protėvių namus buvo du tūkstančiai šeši šimtai trisdešimt. Tiek buvo įtrauktųjų į sąrašą iš Geršono klanų, ėjusių tarnybą Susitikimo palapinėje. Mozė ir Aaronas įtraukė juos į sąrašą, vykdydami VIEŠPATIES įsakymą.

Įtrauktųjų į sąrašą iš Merario klanų pagal jų klanus ir protėvių namus nuo trisdešimties metų ir vyresnių lig penkiasdešimties – visų tų, kurie privalėjo eiti tarnybą Susitikimo palapinėje, sąraše įrašytų pagal jų klanus, buvo trys tūkstančiai du šimtai. Tiek buvo įrašytųjų į sąrašą iš Merario klanų, kuriuos Mozė ir Aaronas įrašė į sąrašą, vykdydami Mozei duotą VIEŠPATIES įsakymą.

Visų į sąrašą įtrauktųjų, kuriuos Mozė ir Aaronas bei Izraelio galvos surašė pagal jų klanus ir protėvių namus nuo trisdešimties metų ir vyresnius lig penkiasdešimties metų, – visų tų, privalėjusių atlikti tarnybos ir pernešimo darbus, susijusius su Susitikimo palapine, įrašytų į sąrašą buvo aštuoni tūkstančiai penki šimtai aštuoniasdešimt. VIEŠPATIES įsakymu per Mozę buvo padarytas jų surašymas, ir kiekvienam buvo nurodyta, kokį darbą turi atlikti ir kokią naštą nešti. Taip jie buvo surašyti į sąrašą, kaip VIEŠPATS įsakė Mozei.

Stovyklos ir žmonių švara VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Įsakyk izraeliečiams išvaryti iš stovyklos kiekvieną raupsuotąjį ar kenčiantį sėklos išsiliejimą ir kiekvieną, tapusį nešvarų numirėlio palietimu. Išvarykite tiek vyrus, tiek moteris. Išvarykite juos už stovyklos, kad neišniekintų stovyklos tų, tarp kurių aš gyvenu”. Izraeliečiai taip ir padarė, išvarydami juos už stovyklos. Kaip VIEŠPATS buvo Mozei kalbėjęs, taip izraeliečiai padarė.

VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Kalbėk izraeliečiams: kai vyras ar moteris kuo nors nusikalsta artimui, užgaudamas VIEŠPATĮ, tas žmogus užsitraukia kaltę. Jie turės išpažinti savo padarytą nuodėmę. Tas žmogus sugrąžins nuskriaustajam visą sumą, pridėdamas prie jos viršaus vieną penktadalį. Jei nuskriaustasis neturėtų artimiausio giminaičio, kuriam galima būtų atsilyginti už skriaudą, tuomet atlyginimas už skriaudą eis VIEŠPATIES kunigui, išskyrus permaldavimo aviną, kuriuo kunigas atlieka permaldavimą už kaltąjį. Panašiai kiekviena dovana iš šventųjų aukų, kurias izraeliečiai atneša kunigui, jam ir priklausys. Žmogaus šventosios aukos priklauso jam pačiam, o ką žmogus duoda kunigui, priklauso kunigui”.

VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Kalbėk izraeliečiams ir sakyk jiems: jei kieno nors žmona nueina klaidingu keliu ir tampa jam neištikima, – jei kitas vyras turėjo lytinius santykius su ja, nežinant jos vyrui, – tačiau ji lieka nesusekta, nors ir yra susiteršusi, o liudytojų prieš ją nėra, nes svetimaujant nebuvo pagauta, bet jį apimtų pavydo dvasia ir imtų pavyduliauti savo žmonai, kuri save suteršė, arba jei jį apimtų pavydo dvasia ir imtų pavyduliauti savo žmonai, nors ji ir nėra savęs suteršusi, tada toks vyras atves savo žmoną pas kunigą. Jis atneš kaip atnašą už ją vieną dešimtadalį efos miežių miltų. Nepils ant jų aliejaus, nebers ant jų smilkalų, nes tai yra pavydo grūdų atnaša – atminimo grūdų atnaša, kuri primena kaltę.

Tada kunigas paves ją į priekį ir pastatys VIEŠPATIES akivaizdoje. Kunigas įpils švento vandens į molinį indą ir, paėmęs nuo Padangtės aslos truputį dulkių, įbers jas į vandenį. Pastatęs moterį VIEŠPATIES akivaizdoje, kunigas sutaršys moters plaukus ir paduos jai į rankas atminimo grūdų atnašą, kuri yra pavydo grūdų atnaša. O savo paties rankoje kunigas laikys kartybės vandenį, nešantį prakeikimą. Tada kunigas ją prisaikdins, tardamas: ‘Jei joks svetimas vyras su tavimi negulėjo, jei tu nenuklydai į susiteršimą, būdama savo vyro žmona, būk apsaugota nuo šio kartybės vandens, nešančio prakeikimą. Bet jei tu nuklydai, būdama savo vyro žmona, jei suteršei save, ir kitas žmogus, o ne tavo vyras, turėjo lytinius santykius su tavimi’, – čia teprisaikdina kunigas moterį prakeikimo priesaika ir tesako moteriai: ‘Tepadaro tave VIEŠPATS prakeikimo ir priesaikos pavyzdžiu žmonėms, kai VIEŠPATS padarys, kad sunyktų tavo šlaunys ir išsipūstų tavo pilvas. Tepatenka tad šis vanduo, nešantis prakeikimą, į tavo vidurius ir tepadaro, kad tavo pilvas išsipūstų ir šlaunys sunyktų!’ O moteris sakys: ‘Amen, amen!’

Tada kunigas surašys šiuos prakeikimus ritinyje ir nuplaus juos kartybės vandeniu. Pagirdys moterį kartybės vandeniu, nešančiu prakeikimą, kad prakeikimą nešantis vanduo patektų į ją ir sukeltų kartų skausmą. Kunigas paims pavydo grūdų atnašą, pakylės grūdų atnašą VIEŠPATIES akivaizdoje ir nuneš ją ant aukuro. Pasėmęs iš grūdų atnašos grūdų saują, kaip atminimo dalį, kunigas pavers juos dūmais. Galop moterį pagirdys vandeniu. Tada, kai jis bus pagirdęs ją vandeniu, jei ji buvo iš tikro save suteršusi ir buvo neištikima savo vyrui, prakeikimą nešantis vanduo pereis per ją ir sukels kartų skausmą, – jos pilvas išsipūs ir jos šlaunys sunyks. Moteris taps prakeikimu tarp savųjų. Bet jei moteris nėra savęs suteršusi ir yra nekalta, tada ji bus atspari ir galės gimdyti vaikus.

Tokios yra apeigos pavydo atvejais, kai moteris, būdama savo vyro žmona, nuklysta ir save suteršia arba kai pavydo dvasia apima vyrą ir jis ima pavyduliauti savo žmonai. Tada moteris bus pastatyta VIEŠPATIES akivaizdoje, ir kunigas pritaikys jai visas šias apeigas. Vyras bus laisvas nuo kaltės, bet moteris užsitrauks kaltę”.

Nuostatai nazirams VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Kalbėk izraeliečiams, sakyk jiems: kai kas nors, vyras ar moteris, padaro ypatingą įžadą, – naziro įžadą, – pasišvęsti VIEŠPAČIUI, toks žmogus turi susilaikyti nuo vyno ir kitų svaigalų, susilaikyti nuo acto iš vyno ar bet kokių kitų svaiginamųjų gėrimų, negerti jokios vynuogių sunkos ir nevalgyti nei šviežių, nei džiovintų vynuogių. Per visą laiką, kol jis yra naziras, jis nevalgys nieko, kas gaunama iš vynmedžio, nevalgys net sėklų bei žievelių.

Per visas jo nazirato įžado dienas skustuvas nepalies jo galvos; kol nepasibaigs laikas, kuriam jis įžadu pasišventė VIEŠPAČIUI, jis bus pašvęstas, augins ilgus plaukus ir pins juos į kasas.

Per visas dienas, kuriomis pasišventė VIEŠPAČIUI, jis neįeis į vietą, kur yra numirėlis. Net jeigu numirtų jo tėvas ar motina, brolis ar sesuo, jis negali savęs suteršti, nes jo pasišventimas yra jam ant galvos. Per visą laiką, kol jis yra naziras, jis yra pašvęstas VIEŠPAČIUI.

Jeigu kas nors labai staiga šalia jo numirtų, suteršdamas pašvęstą galvą, jis nusiskus galvą tą dieną, kurią taps švarus, – septintą dieną jis nusiskus galvą. Aštuntą dieną jis atneš du purplelius ar du jaunus balandžius kunigui prie Susitikimo palapinės angos. Kunigas paaukos vieną kaip atnašą už nuodėmę, o kitą kaip deginamąją auką ir atliks permaldavimą už jį, nes jis užsitraukė kaltę per numirėlį. Tą pačią dieną jis vėl pašvęs savo galvą, vėl paskirs VIEŠPAČIUI savo nazirato dienas ir atves metinį avinėlį kaip atnašą už nuodėmę. Ankstesnis laikas nebus įskaitytas, nes pašvęstoji galva buvo suteršta.

Tokios yra naziro apeigos: tą dieną, kai jo pasišventimo laikas pasibaigia, jis turi būti atvestas prie Susitikimo palapinės angos. Kaip savo dovaną VIEŠPAČIUI jis atves vieną mitulį sveiką avinėlį kaip deginamąją auką, vieną sveiką mitulę avį kaip atnašą už nuodėmę, vieną sveiką aviną kaip bendravimo auką, atneš pintinę neraugintos duonos kepalų iš geriausių miltų, įmaišytų su aliejumi, neraugintų, aliejumi apteptų plokštainių drauge su grūdų ir geriamosiomis atnašomis. Visa kunigas atnašaus VIEŠPATIES akivaizdoje, paaukos jo atnašą už nuodėmę bei deginamąją auką, atnašaus aviną kaip bendravimo auką VIEŠPAČIUI drauge su neraugintos duonos pintine; kunigas taip pat paaukos ir grūdų bei geriamąsias atnašas. Tada naziras nusiskus pašvęstą galvą prie Susitikimo palapinės angos ir, nunešęs plaukus nuo pašvęstos galvos, padės juos ant ugnies po bendravimo auka.

Tada, kai jis nusiskus savo pašvęstą galvą, kunigas paims išvirtą avino petį, vieną neraugintą kepalą iš pintinės, vieną neraugintą plokštainį ir sudės juos nazirui ant delnų. Tada kunigas juos pakylės kaip pakylėjimo atnašą VIEŠPATIES akivaizdoje. Jie bus kunigui šventa dalis drauge su pakylėjimo atnašos krūtine ir dovanos atnašos šlaunimi. Paskui naziras gali gerti vyną.

Tokios tat yra įžadą darančio naziro pareigos. Jo atnaša VIEŠPAČIUI turi būti pagal nazirato įžadą, neskaitant to, ką dar jis išgali duoti. Pagal tai, kokį įžadą jis bus padaręs, taip jis turi ir elgtis, vykdydamas savo pasišventimo nuostatus”.

Kunigiškasis palaiminimasVIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Kalbėk Aaronui ir jo sūnums ir sakyk jiems: ‘Taip laiminsite izraeliečius. Sakykite jiems:

VIEŠPATS telaimina ir tesaugo
tave!
Teleidžia VIEŠPATS šviesti tau savo
veidą
ir tebūna tau maloningas!
Tepažvelgia VIEŠPATS į tave
maloniai
ir tesuteikia ramybę!’

Taip jie tars mano vardą izraeliečiams, ir aš juos palaiminsiu”.

Vadų atnašos ir levitų pašventinimas Tą dieną, kai Mozė pabaigė statyti Padangtę, patepė ir pašventė ją su visu jos apstatymu, patepė ir pašventė aukurą su visais jo reikmenimis, įteikė atnašas Izraelio vadai, būtent: galvos jų protėvių namų, giminių vadai ir vadovavusieji surašytiesiems. Atnašos, kurias jie atgabeno į VIEŠPATIES akivaizdą, buvo šeši dengti vežimai ir dvylika jaučių: po vežimą nuo dviejų vadų ir po jautį nuo kiekvieno. Juos įteikė prie Padangtės.

Tada VIEŠPATS tarė Mozei: “Priimk juos iš jų Susitikimo palapinės tarnybai ir atiduok juos levitams pagal jų tarnybą”. Mozė tad priėmė vežimus bei jaučius ir perdavė juos levitams. Du vežimus ir keturis jaučius davė Geršono žmonėms pagal jų tarnybą; o keturis vežimus ir aštuonis jaučius davė Merario žmonėms pagal jų tarnybą Itamaro, kunigo Aarono sūnaus, priežiūroje. O Kohato žmonėms nedavė jokio vežimo, nes jiems buvo pavesta rūpintis šventaisiais daiktais, kurie turėjo būti nešami ant pečių.

Vadai davė atnašas ir aukurui pašvęsti tą dieną, kai jis buvo pateptas. Vadams prie aukuro įteikiant savo atnašas, VIEŠPATS tarė Mozei: “Tepaduoda jie savo atnašas aukurui pašvęsti kasdien po vieną”.

Pirmą dieną savo atnašą įteikė Aminadabo sūnus Nahšonas iš Judo giminės. Jo atnaša buvo sidabrinis dubuo, sveriantis šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinė taurė, sverianti septyniasdešimt šekelių pagal šventovės šekelį, – abu pilni geriausių miltų, įmaišytų su aliejumi, grūdų atnašai; auksinė lėkštė, sverianti dešimt šekelių, pilna smilkalų; jautukas, avinas ir mitulys avinėlis deginamajai aukai; ožys atnašai už nuodėmę; ir du jaučiai, penki avinai, penki ožiai bei penki mituliai avinėliai bendravimo aukai. Tai buvo Aminadabo sūnaus Nahšono atnaša.

Antrą dieną Netanelio sūnus Zuaras, Issacharo vadas, įteikė atnašą. Jis įteikė kaip savo atnašą sidabrinį dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinę taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių pagal šventovės šekelį, – abu pilnus geriausių miltų, įmaišytų su aliejumi, grūdų atnašai; auksinę lėkštę, sveriančią dešimt šekelių, pilną smilkalų; jautuką, aviną ir mitulį avinėlį kaip deginamąją auką; ožį kaip atnašą už nuodėmę; ir du jaučius, penkis avinus, penkis ožius bei penkis mitulius avinėlius kaip bendravimo auką. Tai buvo Netanelio sūnaus Zuaro atnaša.

Trečią dieną {įteikė atnašą} Helono sūnus Eliabas, Zebuluno giminės vadas. Jo atnaša buvo sidabrinis dubuo, sveriantis šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinė taurė, sverianti septyniasdešimt šekelių pagal šventovės šekelį, – abu pilni geriausių miltų, įmaišytų su aliejumi, grūdų atnašai; auksinė lėkštė, sverianti dešimt šekelių, pilna smilkalų; jautukas, avinas ir mitulys avinėlis deginamajai aukai; ožys atnašai už nuodėmę; ir du jaučiai, penki avinai, penki ožiai bei penki mituliai avinėliai bendravimo aukai. Tai buvo Helono sūnaus Eliabo atnaša.

Ketvirtą dieną {įteikė atnašą} Šedeuro sūnus Elizuras, Reubeno giminės vadas. Jo atnaša buvo sidabrinis dubuo, sveriantis šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinė taurė, sverianti septyniasdešimt šekelių pagal šventovės šekelį, – abu pilni geriausių miltų, įmaišytų su aliejumi, grūdų atnašai; auksinė lėkštė, sverianti dešimt šekelių, pilna smilkalų; jautukas, avinas ir mitulys avinėlis deginamajai aukai; ožys atnašai už nuodėmę; ir du jaučiai, penki avinai, penki ožiai bei penki mituliai avinėliai bendravimo aukai. Tai buvo Šedeuro sūnaus Elizuro atnaša.

Penktą dieną {įteikė atnašą} Zurišadajo sūnus Šelumielis, Simeono giminės vadas. Jo atnaša buvo sidabrinis dubuo, sveriantis šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinė taurė, sverianti septyniasdešimt šekelių pagal šventovės šekelį, – abu pilni geriausių miltų, įmaišytų su aliejumi, grūdų atnašai; auksinė lėkštė, sverianti dešimt šekelių, pilna smilkalų; jautukas, avinas ir mitulys avinėlis deginamajai aukai; ožys atnašai už nuodėmę; ir du jaučiai, penki avinai, penki ožiai bei penki mituliai avinėliai bendravimo aukai. Tai buvo Zurišadajo sūnaus Šelumielio atnaša.

Šeštą dieną {įteikė atnašą} Deuelio sūnus Eljasafas, Gado giminės vadas. Jo atnaša buvo sidabrinis dubuo, sveriantis šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinė taurė, sverianti septyniasdešimt šekelių pagal šventovės šekelį, – abu pilni geriausių miltų, įmaišytų su aliejumi, grūdų atnašai; auksinė lėkštė, sverianti dešimt šekelių, pilna smilkalų; jautukas, avinas ir mitulys avinėlis deginamajai aukai; ožys atnašai už nuodėmę; ir du jaučiai, penki avinai, penki ožiai bei penki mituliai avinėliai bendravimo aukai. Tai buvo Deuelio sūnaus Eljasafo atnaša.

Septintą dieną {įteikė atnašą} Amihudo sūnus Elišama, Efraimo giminės vadas. Jo atnaša buvo sidabrinis dubuo, sveriantis šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinė taurė, sverianti septyniasdešimt šekelių pagal šventovės šekelį, – abu pilni geriausių miltų, įmaišytų su aliejumi, grūdų atnašai; auksinė lėkštė, sverianti dešimt šekelių, pilna smilkalų; jautukas, avinas ir mitulys avinėlis deginamajai aukai; ožys atnašai už nuodėmę; ir du jaučiai, penki avinai, penki ožiai bei penki mituliai avinėliai bendravimo aukai. Tai buvo Amihudo sūnaus Elišamos atnaša.

Aštuntą dieną {įteikė atnašą} Pedazuro sūnus Gamalielis, Manaso giminės vadas. Jo atnaša buvo sidabrinis dubuo, sveriantis šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinė taurė, sverianti septyniasdešimt šekelių pagal šventovės šekelį, – abu pilni geriausių miltų, įmaišytų su aliejumi, grūdų atnašai; auksinė lėkštė, sverianti dešimt šekelių, pilna smilkalų; jautukas, avinas ir mitulys avinėlis deginamajai aukai; ožys atnašai už nuodėmę; ir du jaučiai, penki avinai, penki ožiai ir penki mituliai avinėliai bendravimo aukai. Tai buvo Pedazuro sūnaus Gamalielio atnaša.

Devintą dieną {įteikė atnašą} Gideonio sūnus Abidanas, Benjamino giminės vadas. Jo atnaša buvo sidabrinis dubuo, sveriantis šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinė taurė, sverianti septyniasdešimt šekelių pagal šventovės šekelį, – abu pilni geriausių miltų, įmaišytų su aliejumi, grūdų atnašai; auksinė lėkštė, sverianti dešimt šekelių, pilna smilkalų; jautukas, avinas ir mitulys avinėlis deginamajai aukai; ožys atnašai už nuodėmę; ir du jaučiai, penki avinai, penki ožiai bei penki mituliai avinėliai bendravimo aukai. Tai buvo Gideonio sūnaus Abidano atnaša.

Dešimtą dieną {įteikė atnašą} Amišadajaus sūnus Ahiezeris, Dano giminės vadas. Jo atnaša buvo sidabrinis dubuo, sveriantis šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinė taurė, sverianti septyniasdešimt šekelių pagal šventovės šekelį, – abu pilni geriausių miltų, įmaišytų su aliejumi, grūdų atnašai; auksinė lėkštė, sverianti dešimt šekelių, pilna smilkalų; jautukas, avinas ir mitulys avinėlis deginamajai aukai; ožys atnašai už nuodėmę; ir du jaučiai, penki avinai, penki ožiai bei penki mituliai avinėliai bendravimo aukai. Tai buvo Amišadajaus sūnaus Ahiezerio atnaša.

Vienuoliktą dieną {įteikė atnašą} Ochrano sūnus Pagielis, Ašero žmonių vadas. Jo atnaša buvo sidabrinis dubuo, sveriantis šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinė taurė, sverianti septyniasdešimt šekelių pagal šventovės šekelį, – abu pilni geriausių miltų, įmaišytų su aliejumi, grūdų atnašai; auksinė lėkštė, sverianti dešimt šekelių, pilna smilkalų; jautukas, avinas ir mitulys avinėlis deginamajai aukai; ožys atnašai už nuodėmę; ir du jaučiai, penki avinai, penki ožiai bei penki mituliai avinėliai bendravimo aukai.

Dvyliktą dieną {įteikė atnašą} Enano sūnus Ahira, Naftalio žmonių vadas. Jo atnaša buvo sidabrinis dubuo, sveriantis šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinė taurė, sverianti septyniasdešimt šekelių pagal šventovės šekelį, – abu pilni geriausių miltų, įmaišytų su aliejumi, grūdų atnašai; auksinė lėkštė, sverianti dešimt šekelių, pilna smilkalų; jautukas, avinas ir mitulys avinėlis deginamajai aukai; ožys atnašai už nuodėmę; ir du jaučiai, penki avinai, penki ožiai bei penki mituliai avinėliai bendravimo aukai. Tai buvo Enano sūnaus Ahiros atnaša.

Tokia buvo pašventimo atnaša aukurui iš Izraelio vadų tą dieną, kai jis buvo pateptas: dvylika sidabrinių dubenų, dvylika sidabrinių taurių, kiekvienas dubuo sveriantis šimtą trisdešimt šekelių, o kiekviena taurė – septyniasdešimt, – visų indų sidabro buvo du tūkstančiai keturi šimtai šekelių pagal šventovės šekelį; dvylika auksinių lėkščių, pilnų smilkalų, kiekviena sverianti dešimt šekelių pagal šventovės šekelį, – visų lėkščių aukso buvo šimtas dvidešimt šekelių; visų galvijų deginamajai aukai dvylika jaučių, dvylika avinų, dvylika mitulių avinėlių drauge su jų grūdų atnaša ir dvylika ožių atnašai už nuodėmę; ir visų galvijų bendravimo aukai dvidešimt keturi jaučiai, šešiasdešimt avinų, šešiasdešimt ožių ir šešiasdešimt mitulių avinėlių. Tai buvo pašventimo atnaša aukurui tada, kai jis buvo pateptas.

Kada tik Mozė įeidavo į Susitikimo palapinę kalbėtis su VIEŠPAČIU, jis girdėdavo jam kalbantį balsą nuo malonės sosto, kuris buvo ant Sandoros Skrynios tarp dviejų kerubų. Taip jis kalbėjo jam.

Apie auksinę žvakidę VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Kalbėk Aaronui ir sakyk jam: ‘Kai dėsi lempas, teapšviečia septynios lempos vietą žvakidės priekyje'”. Aaronas taip ir padarė. Jis įdėjo lempas, kad apšviestų vietą žvakidės priekyje, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs. O žvakidė buvo šitaip padirbta: ji buvo kalstyto aukso dirbinys, nukalta nuo pat koto lig vainiklapio pagal pavyzdį, kurį VIEŠPATS parodė Mozei. Taip jis padirbo žvakidę.

Levitų pašventinimas Viešpačiui VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Paimk levitus iš izraeliečių ir apvalyk juos. Štai ką turėsi daryti, kad juos apvalytum. Apšlakstyk juos apvalymo vandeniu, tepereina visą savo kūną skustuvu, teišsiplauna drabužius ir teapvalo save. Tada jie tepaima jautį ir geriausių miltų, įmaišytų su aliejumi – jo grūdų atnašą, o tu paimsi kitą jautį atnašai už nuodėmę. Atvesi levitus priešais Susitikimo palapinę ir sušauksi visą izraeliečių bendriją. Kai tu atvesi levitus priešais VIEŠPATĮ, izraeliečiai uždės savo ranką ant levitų, o Aaronas paaukos levitus kaip pakylėjimo atnašą nuo izraeliečių, kad jie atliktų VIEŠPATIES tarnybą. Dabar levitai uždės ranką jaučiams ant galvos, o jis paaukos vieną kaip atnašą už nuodėmę ir kitą kaip deginamąją auką permaldavimui už levitus padaryti. Atvedęs levitus priešais Aaroną ir jo sūnus, paaukosi juos kaip pakylėjimo atnašą VIEŠPAČIUI.

Tokiu būdu atskirsi levitus nuo kitų izraeliečių, kad jie būtų mano. Paskui levitai gali įeiti atlikti tarnybą Susitikimo palapinėje. Tu juos apvalei ir paaukojai kaip pakylėjimo atnašą, nes jie iš izraeliečių yra pašvęsti man besąlygiškai. Aš juos pasiėmiau vietoj visų, kurie atveria gimdą, – vietoj visų izraeliečių pirmagimių, nes visi izraeliečių pirmagimiai – pirmagimiai žmonių ir gyvulių yra mano. Aš juos sau pašvenčiau nuo tos dienos, kurią ištikau pirmagimius Egipto žemėje. Aš pasiėmiau levitus vietoj visų izraeliečių primagimių. Be to, aš daviau levitus iš izraeliečių kaip dovaną Aaronui ir jo sūnums, kad tarnautų už izraeliečius prie Susitikimo palapinės ir atliktų permaldavimą už izraeliečius, idant neištiktų izraeliečių kokia rykštė už ėjimą per arti prie šventovės”.

Mozė ir Aaronas bei visa izraeliečių bendrija taip ir pasielgė su levitais. Izraeliečiai elgėsi su levitais lygiai, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs. Levitai apvalė save nuo nuodėmės ir išsiplovė drabužius. Tada Aaronas paaukojo juos kaip pakylėjimo atnašą VIEŠPATIES akivaizdoje; Aaronas už juos atliko permaldavimą jiems apvalyti. Paskui levitai įėjo į Susitikimo palapinę eiti savo tarnybos Aarono ir jo sūnų priežiūroje. Kaip VIEŠPATS buvo Mozei apie levitus įsakęs, taip jie ir padarė.

VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Tokia yra levitams taisyklė: nuo dvidešimt penkerių metų ir vyresni jie pradės atlikti pareigas Susitikimo palapinės tarnyboje; sulaukę penkiasdešimties metų, pasitrauks iš tarnybos pareigų ir daugiau nebetarnaus. Jie gali padėti savo broliams, Susitikimo palapinėje einantiems savo pareigas, bet tarnybos nebeatliks. Taip elgsiesi su levitais, skirstydamas jiems pareigas”.

Antroji Išėjimo šventė VIEŠPATS kalbėjo Mozei Sinajaus dykumoje antrųjų metų pirmą mėnesį po jų išėjimo iš Egipto, tardamas: “Teatnašauja izraeliečiai Išėjimo auką nustatytu laiku. Šio mėnesio keturioliktą dieną, temstant, atnašausite ją nustatytu laiku, atnašausite ją pagal visus įstatus ir apeigas”. Mozė tad paliepė izraeliečiams atnašauti Išėjimo auką, ir jie atnašavo Išėjimo auką pirmojo mėnesio keturioliktą dieną, temstant, Sinajaus dykumoje. Izraeliečiai padarė visa lygiai taip, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.

Atsitiko, kad radosi žmonių, kurie buvo tapę nešvarūs numirėlio palietimu ir negalėjo tą dieną atnašauti Išėjimo aukos. Tą pačią dieną jie atskubėjo pas Mozę ir Aaroną ir sakė jiems: “Nors mes ir esame nešvarūs numirėlio palietimu, kodėl gi mums turi būti neleidžiama aukoti nustatytu laiku VIEŠPATIES atnašą drauge su kitais izraeliečiais?” Mozė jiems atsakė: “Palaukite, leiskite man išgirsti, ką jums VIEŠPATS įsakys”.

VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Kalbėk izraeliečiams, sakydamas: ‘Jei kas nors iš jūsų ar iš jūsų palikuonių taptų nešvarus, paliesdamas numirėlį, ar būtų tolimoje kelionėje, vis dėlto galės atnašauti Išėjimo auką VIEŠPAČIUI. Jie atnašaus ją antrojo mėnesio keturioliktą dieną, temstant; suvalgys ją su nerauginta duona ir karčiomis žolėmis. Nieko iš jos nepaliks lig ryto, nesulaužys jokio jos kaulo. Jie atnašaus ją pagal Išėjimo aukos įstatą. Bet jei kas, būdamas švarus ir ne kelionėje, susilaikytų atnašauti Išėjimo auką, bus atkirtas nuo tautos, nes neatnašavo VIEŠPAČIUI aukos nustatytu laiku. Tas žmogus turės pakelti savo nuodėmės padarinius. Jei ateivis, gyvenantis tarp jūsų, norėtų atnašauti Išėjimo auką VIEŠPAČIUI, jis tai turi daryti pagal Išėjimo aukos įstatą ir jos apeigas. Abiem – ateiviui ir krašto piliečiui bus tas pats įstatas”.

Debesis viršum Padangtės ir Dievo ArtumasTą dieną, kai buvo pastatyta Padangtė, debesis apdengė Padangtę, Sandoros palapinę. O nuo vakaro lig ryto jis buvo viršum Padangtės tarsi ugnis. Taip būdavo nuolat: dienos metu ją dengdavo debesis, o naktį pasidarydavo tarsi ugnis. Kada tik debesis pakildavo nuo Padangtės, izraeliečiai leisdavosi kelionėn, ir toje vietoje, kur debesis sustodavo, izraeliečiai statydavosi stovyklą. VIEŠPAČIUI įsakius, izraeliečiai iškeliaudavo ir, VIEŠPAČIUI įsakius, jie statydavosi stovyklą. Kol tik debesis laikydavosi viršum Padangtės, tol jie pasilikdavo stovykloje. Net jeigu debesis pasilikdavo viršum Padangtės ir daug dienų, izraeliečiai paklusdavo VIEŠPAČIUI ir toliau nekeliaudavo. Tačiau kartais debesis būdavo viršum Padangtės tik keletą dienų ir jie pasilikdavo stovykloje. VIEŠPATIES įsakymu jie statydavosi palapines ir VIEŠPATIES įsakymu jie iškeliaudavo. Kartais debesis likdavosi tik nuo vakaro lig ryto, – kai debesis pasikeldavo ryto metą, jie leisdavosi kelionėn. Dieną ar naktį, kada debesis pakildavo, jie iškeliaudavo. Ar porą dienų, ar mėnesį, ar ilgesnį laiką debesis lūkuriuodavo viršum Padangtės, izraeliečiai pasilikdavo stovykloje ir neiškeliaudavo, bet kai tik jis pakildavo, jie leisdavosi į kelionę. VIEŠPAČIUI įsakius, jie statydavosi stovyklą ir, VIEŠPAČIUI įsakius, jie leisdavosi į kelionę. Jie laikėsi VIEŠPATIES įsakymo, paklusdami VIEŠPAČIUI per Mozę.

Sidabriniai trimitai VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Pasidirbk du trimitus; padirbsi juos iš ploto sidabro. Panaudosi juos bendrijai sušaukti ir stovyklų gretoms kelionei parengti. Sugaudus abiem trimitams, visa bendrija rinksis pas tave prie Susitikimo palapinės angos. O tik vienam sugaudus, vadai – Izraelio giminių galvos rinksis pas tave. Kai sutrimituosite pirmąjį pavojų, pakils į kelionę stovyklų gretos rytų pusėje; kai sutrimituosite antrąjį pavojų, pakils į kelionę stovyklų gretos pietų pusėje. Pavojus turi būti skelbiamas, kada tik jie turi leistis į kelionę. O kai bendrija turi būti sušaukta, trimituosite, bet pavojaus neskelbsite. Aarono sūnūs, kunigai, pūs trimitus. Tai bus jums amžinas įstatas visoms jūsų kartoms. Kai žygiuosite į karą savo krašte su jus engiančiu priešu, trimitais skelbsite pavojų, kad būtumėte prisiminti VIEŠPATIES, jūsų Dievo, akivaizdoje ir būtumėte išgelbėti nuo priešų. Taip pat ir džiugesio dienomis – jūsų nustatytomis šventėmis, jaunaties dienomis – pūsite trimitus prie savo deginamųjų atnašų ir bendravimo aukų. Jie tarnaus kaip priminimas jūsų labui pas VIEŠPATĮ, jūsų Dievą. Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas”.

B. NUO SINAJAUS IKI MOABO LYGUMŲ

Izraeliečiai leidžiasi į kelionę Antraisiais metais, antrą mėnesį, dvidešimtą mėnesio dieną, debesis pakilo nuo Sandoros Padangtės, ir izraeliečiai, tarpais sustodami, pasijudino į kelionę iš Sinajaus dykumos. Debesis apsistojo Parano dykumoje.

Pirmąkart jie pasijudino į kelionę, vykdydami VIEŠPATIES įsakymą, duotą per Mozę. Judo stovykla su savo ženklu ir greta po gretos pasijudino pirmoji. Nahšonas, Aminadabo sūnus, vedė jos gretas. Netanelis, Zuaro sūnus, vedė Issacharo giminės gretas; o Eliabas, Helono sūnus, vedė Zebuluno giminės gretas.

Tada, išardžius Padangtę, leidosi į kelionę Geršono ir Merario žmonės, Padangtės nešėjai. Paskui pasijudino Reubeno stovykla su savo ženklu ir greta po gretos. Elizuras, Šedeuro sūnus, vedė jos gretas. Šelumielis, Zurišadajo sūnus, vedė Simeono giminės gretas, o Eljasafas, Reuelio sūnus, vedė Gado giminės gretas.

Tada Kohato žmonės, šventųjų daiktų nešėjai, leidosi į kelionę. Dar jiems neatkeliavus, Padangtė buvo vėl pastatyta. Paskui pasijudino Efraimo stovykla su savo ženklu ir greta po gretos. Elišama, Amihudo sūnus, vedė jos gretas. Gamalielis, Pedazuro sūnus, vedė Manaso giminės gretas, o Abidanas, Gideonio sūnus, vedė Benjamino giminės gretas.

Galop kaip visų stovyklų užnugaris pasijudino su savo ženklu ir greta po gretos Dano stovykla. Ahiezeris, Amišadajaus sūnus, vedė jos gretas. Pagielis, Ochrano sūnus, vedė Ašero giminės gretas, o Ahira, Enano sūnus, vedė Naftalio giminės gretas.

Tokia buvo izraeliečių žygio tvarka, greta po gretos, kai jie leidosi į kelionę.

Vedlys HobabasMozė tarė Hobabui, midjaniečio Reuelio, savo uošvio, sūnui: “Mes keliaujame link vietos, apie kurią VIEŠPATS yra pasakęs: ‘Jums aš ją duosiu’. Eikš su mumis! Mes būsime tau dosnūs, nes VIEŠPATS pažadėjo būti dosnus Izraeliui”. Bet jis atsakė jam: “Ne, aš neisiu. Verčiau grįšiu į savo gimtąjį kraštą pas savo gimines”. Mozė tarė: “Prašyčiau mūsų nepalikti, nes tu žinai, kur dykumoje mes turėtume statyti stovyklą. Mums būsi mūsų akys! Be to, jeigu eisi su mumis, ką gero VIEŠPATS mums daro, tą patį mes tau darysime”.

Jie tad nužygiavo nuo VIEŠPATIES kalno trejeto dienų kelionės nuotolį. Sandoros Skrynia keliavo jų priekyje tų trejeto dienų kelionės metu, ieškodama jiems vietos sustoti poilsio. Jiems iškeliavus, dienos metu VIEŠPATIES debesis buvo viršum jų.

Kada tik Sandoros Skrynia buvo pakeliama kelionei, Mozė sakydavo:

“Pakilk, VIEŠPATIE!
Tebūna išblaškyti tavo priešai,
tebėga nuo tavo veido, kurie tavęs
neapkenčia!”

O kada tik ji buvo padedama poilsio, jis sakydavo:

“Sugrįžk, VIEŠPATIE,
prie nesuskaitomų Izraelio
tūkstančių!”

Sustojimai dykumoje Atsitiko, kad žmonės pradėjo karčiai murmėti prieš VIEŠPATĮ dėl savo nelaimių. VIEŠPATS tai išgirdo ir užsidegė pykčiu. Tada VIEŠPATIES ugnis suliepsnojo prieš juos, sunaikindama stovyklos pakraščius. Žmonės šaukėsi Mozės. Mozė meldėsi VIEŠPAČIUI, ir ugnis užgeso. Ta vieta buvo pavadinta Tabera, nes ten VIEŠPATIES ugnis buvo užsidegusi prieš juos.

Tarp jų buvę valkatos buvo apimti godaus alkio. Ir izraeliečiai vėl pradėjo verkti ir sakyti: “Kas mums duos mėsos pavalgyti? Atsimename žuvis, kurias Egipte dykai valgydavome, agurkus, melionus, porus, svogūnus ir česnakus. Mūsų stemplės susitraukė! Nėra visiškai nieko! Vien tik maną temato mūsų akys”.

Mana buvo panaši į koriandro sėklą ir jos spalva buvo tarsi bdelio sakų spalva. Žmonės vaikščiodavo po apylinkę, ją rinkdavo, maldavo girnomis ar trindavo grūstuve, virdavo puode ir darydavo iš jos plokštainius. Jos skonis buvo panašus į plokštainių su aliejumi. Naktį, krintant rasai, su ja nukrisdavo ir mana.

Mozė girdėjo žmones verkiant, šeimą po šeimos, visus prie savo palapinių angos. VIEŠPATS užsidegė pykčiu, o Mozė kamavosi. “Kodėl taip blogai elgiesi su savo tarnu? – Mozė klausė VIEŠPATĮ. – Kodėl neradau malonės tavo akyse, kad užkrovei ant manęs visų šių žmonių naštą? Argi aš pradėjau šią visą tautą? Nejau aš juos pagimdžiau, kad tu turėtum man sakyti: ‘Nešk juos savo rankose, kaip žindyvė kad nešioja nenutrauktą kūdikį’, – į kraštą, kurį prisiekdamas pažadėjai jų protėviams? Iš kurgi aš imsiu mėsos visiems šiems žmonėms? Juk jie pas mane eina, verkia ir sako: ‘Duok mums mėsos pavalgyti!’ Aš vienas nepajėgiu nešti visų šių žmonių, nes jie yra man per sunkūs. Jei tu taip su manimi elgsiesi, verčiau užmušk mane, maldauju tave, – jei radau malonę tavo akyse, – kad daugiau nebematyčiau savo nelaimės”.

Septyniasdešimt seniūnųTada VIEŠPATS tarė Mozei: “Parink man septyniasdešimt Izraelio seniūnų – vyrų, kuriuos tu laikai žmonių seniūnais ir pareigūnais, atvesk juos prie Susitikimo palapinės. Teužima jie ten savo vietą drauge su tavimi. Aš nužengsiu ir su tavimi ten kalbėsiu, paimsiu iš tavo dvasios ir jos suteiksiu jiems. Jie neš žmonių naštą su tavimi, kad tau nebereikėtų ją visą vienam nešti. O žmonėms sakyk: ‘Pašvęskite save rytojui ir jūs turėsite mėsos valgyti, nes verkšlenote, VIEŠPAČIUI girdint, sakydami: ‘Kas duos mums mėsos pavalgyti? Egipte tikrai mums buvo geriau!’ Todėl VIEŠPATS duos jums mėsos valgyti. Valgysite ne tik vieną dieną ar dvi dienas, ar penkias dienas, ar dešimt dienų, ar dvidešimt dienų, bet per visą mėnesį, kol nebenorėsite net pauostyti ir kol jums neįgris, nes atmetėte VIEŠPATĮ, esantį tarp jūsų, ir verkšlenote prieš jį, sakydami: ‘Ai, kam mes išėjome iš Egipto!'” Bet Mozė tarė: “Tauta, kuri yra su manimi, turi šešis šimtus tūkstančių pėsčių vyrų, ir tu sakai: ‘Aš duosiu jiems pakankamai mėsos valgyti visą mėnesį’. Argi yra tiek avių kaimenių ir galvijų bandų jiems paskersti? Argi yra jūroje gana žuvų jiems pagauti?” VIEŠPATS Mozei atsakė: “Nejau VIEŠPATIES ranka yra tokia trumpa? Tu tuojau pamatysi, ar mano žodis įvyks tau, ar ne”.

Seniūnų dvasiaMozė tat išėjo ir perdavė žmonėms VIEŠPATIES žodžius. Jis parinko septyniasdešimt seniūnų iš žmonių ir pastatė juos prie Padangtės. Tada VIEŠPATS nužengė debesyje, kalbėjo su juo, paėmė dalį jo dvasios ir suteikė ją septyniasdešimčiai seniūnų. Dvasiai ant jų nusileidus ilsėtis, jie ėmė pranašauti. Bet vėliau jie daugiau nebepranašavo.

Du vyrai, vienas vadinamas Eldadu ir kitas vadinamas Medadu, buvo pasilikę stovykloje, tačiau dvasia nusileido į juos ilsėtis. Jie buvo tarp įrašytųjų į sąrašą, bet nebuvo nuėję prie Padangtės, užtat jie pranašavo stovykloje. Kai vienas vaikinas, atbėgęs pas Mozę, pranešė: “Eldadas ir Medadas pranašauja stovykloje”, Jozuė, Nuno sūnus, Mozės padėjėjas ir vienas jo rinktinių vyrų, tarė: “Mano viešpatie Moze, uždrausk jiems!” Bet Mozė jam atsakė: “Ar tu dėl manęs pavydi? Tebūna visi VIEŠPATIES žmonės pranašai, tesuteikia VIEŠPATS savo dvasią visiems!” Tuomet Mozė ir Izraelio seniūnai sugrįžo į stovyklą.

Putpelės Tuo tarpu pakilo VIEŠPATIES siųstas vėjas, atpūtė nuo jūros putpelių ir nubloškė jas šalia stovyklos, maždaug dienos kelionės nuotoliu vienoje pusėje ir dienos kelionės nuotoliu kitoje pusėje, visur aplinkui stovyklą, bemaž poros uolekčių sluoksniu ant žemės. Žmonės tad buvo ant kojų visą tą dieną bei naktį ir rytojaus dieną, rinkdami putpeles. Net tas, kuris mažiausiai surinko, turėjo dešimt homerų. Tada jie išskleidė jas visur aplink stovyklą. Bet mėsai tebesant jiems tarp dantų, net dar jos nesukramčius, įsiliepsnojo VIEŠPATIES pyktis ant žmonių, ir VIEŠPATS ištiko juos labai skaudžia rykšte. Užtat ta vieta buvo pavadinta Kibrot- haTaava, nes ten buvo palaidoti žmonės, kurie buvo pasidavę godumui.

Nuo Kibrot-haTaavos žmonės nukeliavo į Hazerotus.

Mirjama ir Aaronas priekaištauja MozeiJiems esant Hazerotuose, Mirjama ir Aaronas kalbėjo prieš Mozę dėl jo kušitės moters, kurią jis buvo vedęs {nes jis iš tikrųjų buvo vedęs kušitę moterį}. Jie sakė: “Argi VIEŠPATS tik per Mozę kalbėjo? Argi jis ir per mus nekalbėjo?” VIEŠPATS tai išgirdo. O Mozė labai kuklus žmogus, kuklesnis už bet ką kitą ant žemės veido. Ūmai VIEŠPATS pašaukė Mozę, Aaroną ir Mirjamą: “Ateikite visi trys prie Susitikimo palapinės”. Jiems atėjus, VIEŠPATS nužengė debesies stulpe, sustojo prie Padangtės angos ir sušuko: “Aaronai ir Mirjama!” O kai jiedu prisiartino, jis tarė:

“Prašau klausytis mano žodžių!
Jei tarp jūsų būtų pranašas,
aš apsireikščiau jam regėjime,
aš kalbėčiau jam sapne.
Bet taip nėra su mano tarnu Moze:
jam patikėti visi mano namai.
Su juo aš kalbu veidas į veidą –
aiškiai, ne mįslėmis.
Jis mato VIEŠPATIES išvaizdą.

Kodėl tad nebijote kalbėti prieš mano tarną Mozę?” Vis dar pykčio ant jų apimtas, VIEŠPATS nuėjo.

Mirjamos raupsaiDebesiui nuo Padangtės pasitraukus, Mirjama stovėjo balta kaip sniegas – raupsuota. Kai Aaronas atsisuko į Mirjamą ir pamatė, kad ji yra susirgusi raupsais, Aaronas tarė Mozei: “Ai, mano viešpatie, prašyčiau nebausti mūsų už nuodėmę, kurią mes taip kvailai padarėme! Neleisk jai tapti tarsi negyvu gemalu, išeinančiu iš motinos įsčių su pusiau sunaikintu kūnu”. Mozė tad šaukėsi VIEŠPATIES, tardamas: “O Dieve, maldauju, išgydyk ją!” Bet VIEŠPATS atsakė Mozei: “Jei jos tėvas būtų spjovęs jai į veidą, argi ji nebūtų turėjusi gėdytis septynias dienas? Tebūna ji uždaryta už stovyklos septynias dienas. Tik tada ji galės būti sugrąžinta atgal”. Taigi Mirjama buvo uždaryta už stovyklos septynias dienas. Žmonės nesileido į kelionę, kol Mirjama nebuvo sugrąžinta atgal. Paskui žmonės iškeliavo iš Hazerotų ir pasistatė stovyklą Parano dykumoje.

Žvalgai siunčiami į Kanaaną VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Siųsk vyrus išžvalgyti Kanaano kraštą, kurį aš duodu izraeliečiams. Pasiųsk po vieną vyrą iš kiekvieno jų protėvių giminės; kiekvienas jų turi būti giminės vadas”. VIEŠPATIES įsakymu Mozė tad išsiuntė juos iš Parano dykumos. Visi jie buvo vadovaujantys vyrai tarp izraeliečių. Šie buvo jų vardai:

iš Reubeno giminės Zakuro sūnus
Šamua;
iš Simeono giminės Horio sūnus
Šaafatas;
iš Judo giminės Jefūnės sūnus
Kalebas;
iš Issacharo giminės Juozapo sūnus
Igalas;
iš Efraimo giminės Nuno sūnus
Hošea;
iš Benjamino giminės Rafūos sūnus
Paltis;
iš Zebuluno giminės Sodžio sūnus
Gadielis;
iš Juozapo giminės, tai yra ir
Manaso giminės,
Susio sūnus Gadis;
iš Dano giminės Gemalio sūnus
Amielis;
iš Ašero giminės Michaelio sūnus
Seturas;
iš Naftalio giminės Vofsio sūnus
Nahbis;
iš Gado giminės Machio sūnus
Geulis.

Tie buvo vardai vyrų, kuriuos Mozė siuntė išžvalgyti krašto. O Hošeą, Nuno sūnų, Mozė pavadino Jozue.

Siųsdamas juos išžvalgyti Kanaano krašto, Mozė jiems tarė: “Kilkite aukštyn į Negebą ir palipkite į krašto aukštumas. Apžiūrėkite kraštą, į ką jis yra panašus. Ar jame gyvenantys žmonės yra stiprūs, ar silpni, ar jų yra mažai, ar daug? Ar kraštas, kuriame jie gyvena, yra geras, ar blogas? Ar miestai, kuriuose jie gyvena, neturi sienų, ar yra įtvirtinti? Ar žemė yra derlinga, ar skurdi, ar yra joje medžių, ar ne? Būkite drąsūs, parneškite šį tą iš krašto vaisių”. Tuomet buvo ankstyvųjų vynuogių laikas.

Jie tat pakilo ir išžvalgė kraštą nuo Zino dykumos lig Rehobo prie Lebo-Hamato. Jie pakilo į Negebą ir nuėjo į Hebroną, kur gyveno Ahimanas, Šešajis ir Talmajis – anakimai. {Hebronas buvo įkurtas septyneriais metais anksčiau negu Zoanas Egipte.} Pasiekę Eškolo slėnį, nusikirto iš ten vynmedžio šaką su viena vynuogių keke, kurią ant karties nešė du vyrai. Jie nešėsi ir granatmedžio obuolių bei figų. Ta vieta buvo pavadinta Eškolo slėniu pagal kekę, kurią iš ten izraeliečiai nusikirto.

Žvalgai grįžta iš KanaanoPraslinkus keturiasdešimčiai dienų, jie sugrįžo iš krašto žvalgybos. Atėję tiesiai pas Mozę ir Aaroną bei visą izraeliečių bendriją į Kadešą Parano dykumoje, jie papasakojo jiems bei visai bendrijai ir parodė jiems krašto vaisius. Jie papasakojo Mozei: “Mes nuėjome į kraštą, į kurį mus siuntei. Tikrai jis pienu ir medumi teka. Štai jo vaisiai. Tačiau žmonės, gyvenantys krašte, yra stiprūs, miestai įtvirtinti ir didžiuliai. Be to, mes matėme ten ir Anako palikuonis. Amalekitai gyvena Negebo krašte; hetitai, jebusitai ir amoriečiai gyvena krašto aukštumose; o kanaaniečiai gyvena prie jūros ir palei Jordaną”.

Kalebas nutildė žmones, murmėjusius prieš Mozę, ir tarė: “Kilkime tučtuojau ir užimkime jį, nes mes tikrai galime juos nugalėti”. Tada vyrai, kurie buvo ėję su juo, sakė: “Mes nepajėgsime tų žmonių pulti, nes jie yra už mus stipresni”. Taigi jie apmelavo izraeliečiams kraštą, kurį jie buvo išžvalgę, sakydami: “Kraštas, per kurį mes perėjome ir išžvalgėme, yra kraštas, kuris suryja savo gyventojus. Visi žmonės, kuriuos jame matėme, yra didelio ūgio. Tenai mes matėme tikrus milžinus (anakimai kyla iš milžinų); o mes jautėmės kaip žiogai. Taip mes jiems ir atrodėme”.

Izraeliečiai kelia maištą. Visa bendrija ėmė aimanuoti nesavu balsu, – žmonės nesiliovė verkti visą tą naktį. Visi izraeliečiai murmėjo prieš Mozę ir Aaroną. “Verčiau mes būtume mirę Egipto žemėje! – sakė jiems visa bendrija, – arba verčiau mes mirtume šioje dykumoje! Kodėl VIEŠPATS veda mus į tą kraštą žūti nuo kalavijo? Mūsų žmonos ir mūsų mažyliai taps grobiu! Argi nebūtų mums geriau eiti atgal į Egiptą?” Jie sakė vieni kitiems: “Pasiskirkime vadą ir grįžkime į Egiptą”.

Tuomet Mozė ir Aaronas puolė kniūbsti prieš visą susirinkusią izraeliečių bendriją. O Jozuė, Nuno sūnus, ir Kalebas, Jefūnės sūnus, buvę tarp išžvalgiusiųjų kraštą, persiplėšė savo drabužius ir kreipėsi į izraeliečių bendriją: “Kraštas, kurį mes perėjome ir išžvalgėme, yra nepaprastai gera šalis. Jei VIEŠPATS bus mums malonus, jis mus įves į tą kraštą ir duos mums žemę, tekančią pienu ir medumi. Tik prieš VIEŠPATĮ nemaištaukite! Todėl nebijokite to krašto žmonių, nes jie mums yra tik duona! Jų apsauga paliko juos, o VIEŠPATS yra su mumis. Nebijokite jų!” Visai bendrijai ėmus grasinti užmušti juos akmenimis, VIEŠPATIES šlovė pasirodė visiems izraeliečiams prie Susitikimo palapinės.

Mozė meldžiasi už tautąVIEŠPATS Mozei tarė: “Kaip ilgai ši tauta niekins mane? Kaip ilgai, nepaisydama visų ženklų, kuriuos jiems padariau, atsisakys pasitikėti manimi? Ištiksiu tad juos maru ir išsižadėsiu jų. Padarysiu iš tavęs tautą gausesnę ir galingesnę negu jie”.

Bet Mozė VIEŠPAČIUI tarė: “Kai egiptiečiai, iš kurių tarpo išvedei šią tautą savo galybe, apie tai išgirs, jie papasakos apie tai šio krašto gyventojams. Jie girdėjo, kad tu, VIEŠPATIE, esi šioje tautoje, nes tu, VIEŠPATIE, esi matomas veidu į veidą, kai tavo debesis ilsisi viršum jų, kai tu eini pirma jų debesies stulpe dieną ir ugnies stulpe naktį. Jei tad išžudytum visus šiuos žmones iki vieno, tuomet tautos, girdėjusios apie tave, sakytų: ‘Dėl to, kad VIEŠPATS nepajėgė įvesti šios tautos į kraštą, kurį buvo prisiekęs jiems duoti, jis išžudė juos dykumoje’. Todėl maldauju, tebūna mano Viešpaties galybė taip didinga, kaip pareiškei, tardamas:

‘VIEŠPATS yra lėtai pykstantis,
pilnas ištikimos meilės,
atleidžiantis kaltę ir nusižengimą,
bet nepaliekantis kaltųjų be
bausmės,
baudžiantis vaikus už tėvų kaltę
lig trečios ir ketvirtos kartos’.

Atleisk, maldauju, šios tautos kaltę, dėl savo ištikimos meilės didybės, kaip atleidai šiai tautai nuo Egipto iki čia”.

Tada VIEŠPATS tarė: “Aš atleidžiu, kaip tu prašai. Kaip aš gyvas ir kaip visa žemė yra pilna VIEŠPATIES šlovės, nė vienas iš tų žmonių, kurie matė mano šlovę ir ženklus, padarytus Egipte bei dykumoje, ir vis dėlto mane bandė šiuos dešimt kartų ir neklausė mano balso, nematys krašto, kurį aš prisiekiau duoti jų protėviams. Nė vienas iš tų, kurie mane paniekino, jo nematys. Bet savo tarną Kalebą, kadangi jis buvo įkvėptas kitokios dvasios ir liko man ištikimas, aš įvesiu į kraštą, į kurį jis buvo nuėjęs, ir jo palikuonys jį paveldės. Dabar amalekitai ir kanaaniečiai gyvena slėniuose. Pakilkite tad rytoj ir leiskitės į kelionę per dykumą Nendrių jūros keliu”.

VIEŠPATS dar kalbėjo Mozei ir Aaronui, tardamas: “Kaip ilgai ši nedora bendrija murmės prieš mane? Aš atkreipiau dėmesį į izraeliečių murmėjimus, kaip jie murma prieš mane. Sakyk jiems: ‘Kaip aš gyvas, – sako VIEŠPATS, – aš padarysiu jums, ką girdėjau jus sakant. Jūsų lavonai supus šioje dykumoje. Iš jūsų visų, kurie buvote įskaityti surašant, – nuo dvidešimties metų ir vyresnių, murmėjusių prieš mane, – nė vienas iš jūsų neįeis į kraštą, kuriame prisiekiau jus apgyvendinti, išskyrus Kalebą, Jefūnės sūnų, ir Jozuę, Nuno sūnų. Tačiau jūsų mažylius, kurie, jūs sakėte, bus pagrobti, aš įvesiu, – jie pažins kraštą, kurį jūs paniekinote. O jūsų lavonai supus šioje dykumoje. Jūsų vaikai klajos po dykumą keturiasdešimt metų ir kentės dėl jūsų neištikimumo, kol jūs visi lig vieno atsigulsite negyvi dykumoje. Keturiasdešimt dienų praleidote žvalgydami kraštą, keturiasdešimt metų kentėsite už savo kaltę: metus už kiekvieną dieną. Taip jūs pažinsite mano apmaudą’. Aš, VIEŠPATS, kalbu! Tikrai taip padarysiu visai šiai nedorai bendrijai, susimokiusiai prieš mane. Šioje dykumoje visi lig vieno ras galą, ten jie išmirs”.

Taigi vyrai, kuriuos Mozė buvo pasiuntęs išžvalgyti krašto ir kurie, apmeluodami kraštą, padarė, kad visa bendrija murmėtų prieš jį, – tie vyrai, kurie paskleidė melus apie kraštą, mirė nuo maro VIEŠPATIES akivaizdoje. Vien Nuno sūnus Jozuė ir Jefūnės sūnus Kalebas išliko gyvi iš tų, kurie ėjo išžvalgyti krašto.

Nesėkmingas bandymas įsiveržti į KanaanąKai Mozė pakartojo šiuos žodžius visiems izraeliečiams, žmonės buvo širdgėlos apimti. Atsikėlę anksti rytą, jie leidosi krašto kalnagūbrių link, sakydami: “Mes čia! Esame pasiruošę eiti į vietą, apie kurią VIEŠPATS kalbėjo, nes mes iš tikrųjų nusidėjome”. Bet Mozė sakė: “Kodėl jūs norite vėl nusižengti VIEŠPATIES įsakymui? Žygis nebus sėkmingas. Neikite, nes VIEŠPATS nėra su jumis. Jei eisite, būsite priešų sumušti. Juk amalekitai ir kanaaniečiai pastos ten jums kelią, – krisite nuo kalavijo. Kadangi nusigręžėte nuo VIEŠPATIES, VIEŠPATS nebus su jumis”. Bet jie, savimi pasitikėdami, žygiavo į krašto aukštumų gūbrius, nors VIEŠPATIES Sandoros Skrynia ir Mozė nebuvo pasijudinę iš stovyklos. Kalnų aukštumose gyvenusieji amalekitai ir kanaaniečiai nusileido iš aukštumų ir sumušė juos, vydamiesi net lig Hormos.

Papildomi nuostatai apie aukas VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Kalbėk izraeliečiams ir sakyk jiems: ‘Kai įeisite į kraštą, kurį aš jums duodu gyventi, ir paaukosite VIEŠPAČIUI ugnies atnašą iš jaučių bandos ar iš avių kaimenės, – deginamąją ar kitokią auką, vykdydami įžadą, ar kaip geros valios atnašą, ar jūsų nustatytų švenčių metu, norėdami pateikti malonų kvapą VIEŠPAČIUI, tuomet duodantis tokią atnašą VIEŠPAČIUI turės duoti taip pat ir grūdų atnašą – vieną dešimtadalį efos geriausių miltų, įmaišytų su ketvirtadaliu hino aliejaus. Be to, su deginamąja ar kitokia auka atnašausi ketvirtadalį hino vyno kaip liejamąją atnašą su kiekviena avimi. Jei aukosi aviną, atnašausi grūdų atnašą: du dešimtadalius efos geriausių miltų, įmaišytų su trečdaliu hino aliejaus, ir trečdalį hino vyno malonaus kvapo liejamąją atnašą VIEŠPAČIUI. Jei atnašautum jautį kaip deginamąją auką ar kaip kitokią auką, vykdydamas įžadą ar kaip bendravimo auką VIEŠPAČIUI, tuomet duosi su jaučiu grūdų atnašą – tris dešimtadalius efos geriausių miltų, įmaišytų su puse hino aliejaus, duosi taip pat kaip liejamąją atnašą pusę hino vyno, ugnies atnašas dėl malonaus kvapo VIEŠPAČIUI.

Taip bus daroma su kiekvienu jaučiu, su kiekvienu avinu, su kiekvienu avinėliu ar ožiu. Koks skaičius šių atnašų, toks turi būti ir skaičius grūdų bei liejamųjų atnašų.

Kiekvienas namiškis izraelietis, aukodamas VIEŠPAČIUI malonaus kvapo ugnies atnašas, taip jas aukos. Jei ateivis, gyvenantis su jumis ar su jūsų palikuonimis, norėtų paaukoti malonaus kvapo atnašą VIEŠPAČIUI ugnimi, kaip jūs darote, taip jis tedaro. Visai bendrijai bus vienas įstatas, jums ir apsigyvenusiam ateiviui, amžinas įstatas per jūsų kartas. VIEŠPATIES akivaizdoje jūs ir ateivis būsite vienodi. Jūs ir ateivis, gyvenantis su jumis, turės tas pačias apeigas ir tą patį įstatą'”.

VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Kalbėk izraeliečiams ir sakyk jiems: ‘Įėję į kraštą, į kurį aš jus vedu, kada tik valgysite krašto duoną, atidėkite atnašą VIEŠPAČIUI. Iš pirmienų tešlos duosite kepalą kaip atnašą, atidėsite jį kaip atnašą, lygiai kaip atidedate atnašą nuo klojimo aslos. Per visas kartas duosite VIEŠPAČIUI dalį savo pirmienų tešlos'”.

Atnašos už nuodėmę “Jei netyčiomis neįvykdysite kurio nors iš įsakymų, VIEŠPATIES paskelbtų per Mozę, – visa, ką VIEŠPATS įsakė jums per Mozę nuo tos dienos, kai VIEŠPATS davė įsakymą, ir vėliau per visas jūsų kartas, – jei tai būtų padaryta netyčiomis per bendrijos neapsižiūrėjimą, tuomet visa bendrija atnašaus jautuką deginamajai aukai dėl malonaus kvapo VIEŠPAČIUI drauge su grūdų atnaša bei jos liejamąja atnaša pagal įsaką ir ožį atnašai už nuodėmę. Kunigas atliks permaldavimą už visą izraeliečių bendriją, ir jiems bus atleista, nes tai buvo neapsižiūrėjimas, ir už savo klaidą jie atnašavo auką – ugnies atnašą VIEŠPAČIUI bei atnašą už nuodėmę VIEŠPATIES akivaizdoje. Ne tik izraeliečių bendrijai, bet taip pat ir ateiviams tarp jūsų, bus atleista, nes neapsižiūrėjimo kaltė palietė visus žmones.

Jei pavienis nusidėtų per neapsižiūrėjimą, jis atnašaus mitulę ožką atnašai už nuodėmę. Kunigas atliks permaldavimą VIEŠPATIES akivaizdoje už padariusįjį klaidą, nes jis padarė ją per neapsižiūrėjimą. Atlikus už jį permaldavimą, bus jam atleista. Tiek vietiniam izraeliečiui, tiek tarp jų gyvenančiam ateiviui, tas pačias apeigas turėsite bet kam iš jų, nusidėjusiam per neapsižiūrėjimą.

Bet jei kas elgdamasis savavališkai, vietinis ar ateivis, užgautų VIEŠPATĮ, toks žmogus bus pašalintas iš tautos. Dėl to, kad paniekino VIEŠPATIES žodį ir sulaužė jo įsakymą, toks žmogus turi būti pašalintas. Kaltinti jis gali tik pats save”.

Bausmė už šabo laužymąIzraeliečiai, būdami dykumoje, užtiko žmogų, renkantį malkas šabo dieną. Užtikusieji renkantį malkas atvedė jį pas Mozę, Aaroną ir visą bendriją. Jis buvo uždarytas į kalėjimą, nes nebuvo aišku, ką su juo reikėtų daryti. Tada VIEŠPATS tarė Mozei: “Tas žmogus turi būti nubaustas mirtimi. Visa bendrija turi užmušti jį akmenimis už stovyklos”. Visa bendrija išvedė jį už stovyklos ir užmušė akmenimis, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.

Kutai prie drabužiųVIEŠPATS tarė Mozei: “Kalbėk izraeliečiams ir paliepk jiems pasidaryti kutus ant drabužių kampų per visas kartas. Teprisiriša mėlyną virvelę prie kuto kiekviename kampe. Jūs tad turėsite kutą, kad, žvelgdami į jį, atsimintumėte visus mano įsakymus ir juos vykdytumėte, nenuklysdami paskui savo širdies ir akių užgaidas. Taigi jūs atsiminsite ir vykdysite visus mano įsakymus, būsite šventi savo Dievui. Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas, kuris išvedžiau iš Egipto žemės, kad būčiau jūsų Dievas. Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas!”

Koraho, Datano ir Abiramo maištas Korahas, Levio sūnaus Kohato, Kohato sūnaus Izharo sūnus, drauge su Datanu ir Abiramu, Eliabo sūnumis, bei Onu, Peleto sūnumi, – Reubeno palikuonimis, – pasiėmė du šimtus penkiasdešimt izraeliečių – bendrijos vadų, tarybos narių, žymių vyrų ir sukilo prieš Mozę. Jie susibūrė prieš Mozę ir Aaroną, sakydami: “Per toli nuėjote! Juk visa bendruomenė – visi iki vieno yra šventi ir VIEŠPATS yra tarp jų. Kodėl tad keliate save aukščiau už VIEŠPATIES bendriją?” Mozė, tai išgirdęs, puolė kniūbsčias. Tada jis kalbėjo Korahui ir visam jo būriui: “Rytoj rytą VIEŠPATS parodys, kas jam priklauso, kas yra šventas ir kam bus leista prie jo artintis! Ką jis bus išsirinkęs, tam jis ir leis prie savęs artintis. Štai ką jūs turite daryti. Tu, Korahai, ir visas tavo būrys paimkite smilkytuvus, įdėkite rytoj į juos ugnies ir užberkite ant jos smilkalų VIEŠPATIES akivaizdoje. Vyras, kurį VIEŠPATS bus išsirinkęs, tas bus šventas. Levitai, jūs per toli nuėjote!” Tada Mozė tarė Korahui: “Jūs, levitai, klausykitės manęs! Argi jums per maža, kad Izraelio Dievas atskyrė jus iš Izraelio bendrijos, leisdamas jums artintis prie savęs, atlikti tarnybą VIEŠPATIES Padangtėje ir būti pasirengusiems padėti bendrijai ir jai tarnauti? Argi dėl to, kad jis leido tau ir visiems tavo broliams levitams su tavimi artintis prie savęs, jūs reikalaujate taip pat ir kunigystės? Iš tikrųjų prieš VIEŠPATĮ tu ir tavo būrys susibūrėte! O Aaronas, kas jis, kad prieš jį murmate?”

Mozė pasiuntė pašaukti Eliabo sūnus Dataną ir Abiramą, bet jie atsakė: “Mes neisime! Argi dar neužtenka, kad išvedei mus iš krašto, tekančio pienu ir medumi, užmušti dykumoje, dar nori ir viešpatauti ant mūsų? Aišku kaip dieną, kad tu neįvedei mūsų į kraštą, tekantį pienu ir medumi, ir nedavei mums laukų ir vynuogynų paveldo. Nejau norėtum šiems vyrams akis išlupti? Mes neisime!”

Mozė labai supyko ir tarė VIEŠPAČIUI: “Nežiūrėk į jų atnašą. Jokio asilo iš jų nepaėmiau, nė vieno jų nenuskriaudžiau”. O Korahui Mozė tarė: “Rytoj tu ir visas tavo būrys būkite VIEŠPATIES akivaizdoje – ir tu, ir jie, ir Aaronas. Paimkite kiekvienas savo smilkytuvą, įberkite į jį smilkalų ir kiekvienas teatnašauja savo smilkytuvą VIEŠPATIES akivaizdoje, du šimtus penkiasdešimt smilkytuvų. Taip pat ir tu, ir Aaronas, kiekvienas su savo smilkytuvu”. Taigi kiekvienas vyras pasiėmė savo smilkytuvą, įdėjo į juos ugnies, užbėrė ant jos smilkalų ir atsistojo prie Susitikimo palapinės angos drauge su Moze ir Aaronu. Kai Korahas surinko prieš juos prie Susitikimo palapinės angos visą bendriją, tada VIEŠPATIES šlovė pasirodė visai bendrijai.

Tuomet VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, tardamas: “Pasitraukite nuo šios bendrijos, kad galėčiau viena akimirka juos sunaikinti”. Parpuolę kniūbsti, jie tarė: “O Dieve, visos žmonijos alsavimo šaltini! Argi vienam žmogui nusidėjus, tu ant visos bendrijos pyksi?”

O VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Kalbėk bendrijai ir sakyk: ‘Pasitraukite nuo Koraho, Datano ir Abiramo būstų'”. Mozė tad pakilo ir nuėjo pas Dataną ir Abiramą, Izraelio seniūnai sekė paskui jį. Jis kreipėsi į bendriją, tardamas: “Eikite šalin nuo palapinių šių nedorų vyrų, nelieskite nieko, kas jiems priklauso, kad nebūtumėte sunaikinti už visas jų nuodėmes”. Jie pasitraukė nuo Koraho, Datano ir Abiramo būstų. O Datanas ir Abiramas buvo išėję ir stovėjo prie savo palapinių angos drauge su savo žmonomis, vaikais ir mažyliais. Mozė tarė: “Šitaip jūs sužinosite, kad VIEŠPATS siuntė mane atlikti visus šiuos darbus. Tai nebuvo mano sumanymas. Jei šie vyrai mirs kaip žmonės kad miršta, jei jų likimas bus kaip bendras likimas visų žmonių, tada VIEŠPATS nėra manęs siuntęs. Bet jei VIEŠPATS padarys ką nors negirdėta, jei žemė atvers savo burną ir praris juos su viskuo, kas jiems priklauso, ir jie gyvi nužengs į Šeolą, tada jūs žinosite, kad šie vyrai VIEŠPATIES neklausė”.

Vos jam ištarus visus šiuos žodžius, žemė atsivėrė po jų kojomis. Žemė atvėrė savo burną ir prarijo juos drauge su jų šeimomis – visus, kurie priklausė Korahui, ir jų nuosavybę. Jie tad su viskuo, kas jiems priklausė, nugrimzdo gyvi į Šeolą. Žemė apdengė juos, ir jie pražuvo iš bendrijos. Visi izraeliečiai, stovėję aplink, jiems klykiant išbėgiojo, nes manė: “Žemė ir mus praris!”

Koraho bausmėVIEŠPATIES ugnis prasiveržė ir sunaikino anuos du šimtus penkiasdešimt vyrų, atnašavusių smilkalus.

Tada VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Paliepk kunigo Aarono sūnui Eleazarui išrinkti smilkytuvus iš žarijų ir išžarstyk ugnį toli į visas puses. Juk šių nusidėjėlių smilkytuvai tapo šventi jų mirties kaina. Tebūna jie perkalti į skardą aukurui apdengti, nes, kartą panaudoti VIEŠPAČIUI atnašauti, jie tapo šventi. Tebūna jie tad izraeliečiams įspėjimo ženklas. Kunigas Eleazaras surinko atnašos metu sudegusiųjų varinius smilkytuvus ir perkalė juos į skardą aukurui apdengti, kaip VIEŠPATS buvo paliepęs per Mozę. Tai turėjo būti priminimas izraeliečiams, kad joks pašalietis, – kas nėra iš Aarono palikuonių, – nesiartintų atnašauti smilkalų VIEŠPATIES akivaizdoje ir nenukentėtų kaip Korahas ir jo būrys. Tačiau rytojaus dieną visa izraeliečių bendrija murmėjo prieš Mozę ir Aaroną, sakydami: “Jūs užmušėte VIEŠPATIES žmones”. Bendrijai prieš juos susibūrus, Mozė ir Aaronas pasuko Susitikimo palapinės link. Žiūri, ją dengia debesis ir pasirodo VIEŠPATIES šlovė. Kai Mozė ir Aaronas priėjo prie Susitikimo palapinės priekio, VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Pasitraukite iš šios bendrijos, kad galėčiau juos tuojau pat sunaikinti”. Jiedu parpuolė kniūbsčia. Mozė tarė Aaronui: “Paimk savo smilkytuvą, įdėk į jį ugnies nuo aukuro, užberk ant jos smilkalų, skubėk su juo pas bendriją ir atlik už juos permaldavimą. VIEŠPATIES pyktis atėjo, maras jau siaučia”. Aaronas paėmė smilkytuvą, kaip Mozė buvo jam paliepęs, nubėgo į susibūrusiųjų vidurį, kur jau siautė maras. Užbėręs smilkalų, jis atliko permaldavimą už žmones ir atsistojo tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Maras buvo sutramdytas. Mirusiųjų maru buvo keturiolika tūkstančių septyni šimtai, neskaitant tų, kurie mirė su Korahu. Kai maras buvo sutramdytas, Aaronas sugrįžo pas Mozę prie Susitikimo palapinės angos.

Aarono lazdaVIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Kalbėk izraeliečiams ir gauk iš jų dvylika lazdų, iš visų jų protėvių namų vadų, po vieną kiekvieniems protėvių namams. Įrašyk kiekvieno vyro vardą ant jo lazdos. Aarono vardą įrašyk ant Levio lazdos, nes ir Levio protėvių namų galva turės lazdą. Padėsi jas Susitikimo palapinėje priešais Sandoros įsakymus, kur aš susitinku su tavimi. Lazda vyro, kurį išsirinkau, išskleis pumpurus. Taip sustabdysiu izraeliečių murmėjimus, kai jie nuolat murma prieš jus”. Mozė tai persakė izraeliečiams. Jų vadai davė jam po lazdą kiekvienam protėvių namų vadui, iš viso dvylika lazdų. Tarp jų buvo ir Aarono lazda. Mozė padėjo lazdas priešais VIEŠPATĮ Sandoros įsakymų palapinėje.

Kai rytojaus dieną Mozė įėjo į Sandoros įsakymų palapinę, žiūri, Levio namų Aarono lazda buvo išsprogusi, – išskleidusi ne tik pumpurus, bet ir pražydusi, net su prinokusiais migdolais. Tada Mozė išnešė visas lazdas iš VIEŠPATIES akivaizdos visiems izraeliečiams. Jie apžiūrėjo ir kiekvienas vyras pasiėmė savo lazdą. O VIEŠPATS tarė Mozei: “Aarono lazdą vėl padėk priešais Sandoros įsakymus, kad būtų laikoma kaip pamoka maištininkams, kad nurimtų jų murmėjimai prieš mane ir nenumirtų”. Tai Mozė ir padarė. Lygiai kaip VIEŠPATS įsakė Mozei, taip jis padarė.

O izraeliečiai sakė Mozei: “Štai mes žūstame! Esame žuvę, mes visi esame žuvę! Kas vos prieiti drįsta prie VIEŠPATIES Padangtės, miršta. Argi turėsime mes visi žūti?”

Kunigų ir levitų pareigos VIEŠPATS tarė Aaronui: “Tu ir tavo sūnūs drauge su tavo protėvių namais būsite atsakingi už bet kokią kaltę, susijusią su šventove, o atsakomybė už kaltes, susijusias su kunigyste, kris ant tavęs ir tavo sūnų. Priimsi tad savo brolius iš Levio – savo protėvių – giminės, kad būtų su tavimi ir tau tarnautų, o tu ir tavo sūnūs tarnausite Sandoros įsakymų Palapinės priekyje. Jie tetarnauja jums ir tesirūpina visa Palapine, tačiau tenesiartina nei prie šventovės reikmenų, nei prie aukuro, kad jūs ir jie nenumirtumėte. Jie yra pajungti tau, kad atliktų darbus Susitikimo palapinėje, eitų visą Palapinės tarnybą. Bet joks pašalietis tenesibrauna į jūsų tarpą. Tik jūs atliksite darbus, susijusius su šventove ir aukuru, kad pyktis niekad daugiau neištiktų izraeliečių.

Štai aš nūn paimu tavo brolius levitus iš izraeliečių tarpo. Jie yra dovana jums, pašvęsti VIEŠPAČIUI eiti Susitikimo palapinės tarnybą. Tuo tarpu tu ir tavo sūnūs su tavimi stropiai eis visas aukuro ir vietos už užuolaidos kunigiškas pareigas. Aš duodu jūsų kunigystės tarnybą kaip dovaną. Bet koks pašalietis, kuris braunasi, turi būti nubaustas mirtimi”.

Kunigų dalis VIEŠPATS kalbėjo Aaronui: “Štai aš tau pavedžiau visas man duodamas atnašas, visas šventas izraeliečių dovanas. Amžinu įstatu daviau jas tau ir tavo sūnums kaip kunigiškąją dalį. Turėsi teisę į dalį ypač šventų aukų – ugnies atnašų: kiekviena jų atnaša, kurią jie man teikia kaip švenčiausią atnašą, ar tai būtų grūdų atnaša, ar atnaša už nuodėmę, ar atnaša už kaltę, priklausys tau ir tavo sūnums. Valgysi jas kaip ypač šventas atnašas: vien vyrai jas valgys, tau jos bus šventos. Tau priklausys taip pat ir tai, kas atidedama į šalį iš visų izraeliečių pakylėjimo atnašų aukų. Amžinu įstatu tai daviau tau, tavo sūnums ir tavo dukterims. Kas yra švarus tavo namuose, gali jas valgyti. Kas geriausia iš šviežio aliejaus, kas geriausia iš naujo vyno ir grūdų – rinktinį derlių, kurį jie atnašauja VIEŠPAČIUI, tau daviau. Visos krašto pirmienos, kurias jie atneša VIEŠPAČIUI, bus tavo. Kas yra švarus tavo namuose, gali jas valgyti. Visa, kas yra Izraelyje po sunaikinimo ištarme, bus tavo. Kas pirmas atveria gimdą tarp visų gyvūnų, – ar tarp žmonių, ar tarp gyvulių, – kuris yra atnašaujamas VIEŠPAČIUI, bus tavo. Tačiau privalai leisti išpirkti žmonių pirmagimį; leisi išpirkti ir nešvaraus gyvulio pirmagimį. Vienam mėnesiui praslinkus, nustatysi jų išpirkimo kainą: penkis sidabrinius šekelius pagal šventovės šekelį, – tai yra dvidešimt gerų. Bet pirmagimis karvės ar pirmagimis avies, ar pirmagimis ožkos negali būti išpirktas. Jie yra pašvęsti. Jų kraują turi išlieti ant aukuro, o jų taukus paversi dūmais kaip malonaus kvapo ugnies atnašą VIEŠPAČIUI, bet jų mėsa priklausys tau, lygiai kaip yra tavo pakylėjimo atnašos krūtinė ir dešinioji koja. Visas šventąsias atnašas, kurias izraeliečiai atideda VIEŠPAČIUI, daviau tau ir tavo sūnums, ir tavo dukterims, esantiems su tavimi, kaip amžiną duoklę. Tai yra amžina nepažeidžiama sandora VIEŠPATIES akivaizdoje tau ir tavo palikuonims”.

Dešimtinės duoklė levitams Tada VIEŠPATS tarė Aaronui: “Neturėsi žemės paveldo jų krašte, tarp jų tu neturėsi dalies. Aš būsiu tavo dalis ir paveldas Izraelyje.

Levitams daviau visas dešimtines Izraelyje kaip jų dalį už tarnybą, kurią jie atlieka, tarnybą Susitikimo palapinėje. Taigi izraeliečiai daugiau nebesiartins prie Susitikimo palapinės, kad neužsitrauktų kaltės ir nenumirtų. Tik levitai atliks Susitikimo palapinės tarnybą ir bus atsakingi už savo pačių kaltes. Tai bus amžinas įstatas izraeliečiams per visas kartas. Bet tarp izraeliečių jie neturės žemės paveldo, nes daviau levitams kaip jų dalį izraeliečių dešimtinę, kurią izraeliečiai atideda kaip atnašą VIEŠPAČIUI. Užtat apie juos ir pasakiau: ‘Jie neturės žemės paveldo Izraelyje'”.

Levitų dešimtinėTada VIEŠPATS kalbėjo Mozei: “Kalbėk levitams ir sakyk jiems: ‘Kai paimate iš izraeliečių dešimtinę, mano jums duotą iš jų kaip jūsų dalį, jūs turite atidėti iš jos atnašą VIEŠPAČIUI – dešimtinę nuo dešimtinės. Ji bus įskaityta jums kaip jūsų dovana, tarsi švieži grūdai nuo klojimo aslos ar naujas vynas iš vyninės. Taigi ir jūs atidėsite atnašą VIEŠPAČIUI iš visų dešimtinių, kurias paimate iš izraeliečių; iš jų duosite VIEŠPATIES atnašą kunigui Aaronui. Atidėsite visas atnašas, kurios priklauso VIEŠPAČIUI, nuo visko, kas jums yra dovanota. Iš jų visų atidėsite, kas geriausia – šventąją dalį’. Be to, pasakyk jiems: ‘Kai būsite atidėję geriausią dešimtinės dalį, tuomet likusi dešimtinė bus levitams kaip klojimo aslos ar vyninės derlius. Tu ir tavo namai galite jį valgyti bet kokioje vietoje, nes tai yra atlygis už jūsų tarnybą Susitikimo palapinėje. Dėl to kaltės neužsitrauksite, jei atnašavote iš jų, kas geriausia. Neišniekinkite izraeliečių šventųjų dovanų, kad nenumirtumėte'”.

Žalos telyčios pelenai VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, tardamas: “Šie yra VIEŠPATIES duoti įstatai apeigoms. Paliepk izraeliečiams atvesti žalą telyčią, sveiką ir be trūkumų, dar nebuvusią pajungtą po jungu. Perduosite ją kunigui Eleazarui. Ji bus išvesta už stovyklos ir jo akivaizdoje papjauta. Kunigas Eleazaras, padažęs pirštą jos kraujyje, pašlakstys juo septynis kartus Susitikimo palapinės priekio link. Tada, jam matant, telyčia bus sudeginta, – jos oda, mėsa, kraujas drauge su jos atmatomis. Kunigas paims kedro malkų, izopo, tamsiai raudonos spalvos siūlų ir įmes juos į ugnį, kurioje dega telyčia. Paskui kunigas išskalbs savo drabužius ir apsiplaus vandeniu. Tada jis gali grįžti į stovyklą, bet kunigas bus nešvarus iki vakaro. Panašiai sudeginusis telyčią išsiskalbs drabužius vandenyje ir apiplaus savo kūną vandeniu. Jis bus nešvarus iki vakaro. Tuomet kas nors, kas yra švarus, susems telyčios pelenus ir supils juos švarioje vietoje už stovyklos. Jie bus laikomi vandeniui izraeliečių bendrijai apvalyti. Tai yra atnaša už nuodėmę. Tas, kuris susemia telyčios pelenus, išsiskalbs drabužius ir bus nešvarus iki vakaro.

Tai bus amžinas įstatas tiek izraeliečiams, tiek tarp jų gyvenantiems ateiviams”.

Pelenų panaudojimas“Kas paliečia lavoną bet kokio žmogaus, bus nešvarus septynias dienas. Jis apvalys save vandeniu trečią dieną bei septintą dieną, ir bus švarus. Betgi jei jis neapvalo savęs trečią dieną ir septintą dieną, jis netaps švarus. Kas paliečia lavoną, numirėlio kūną, ir neapvalo savęs, išniekina VIEŠPATIES Padangtę. Toks žmogus bus pašalintas iš Izraelio. Kadangi nebuvo apšlakstytas apvalymo vandeniu, jis yra nešvarus: jo nešvarumas pasilieka ant jo.

Tokios yra apeigos, kai kas nors numiršta palapinėje: visi, kurie įeina į palapinę, ir visi, kurie yra palapinėje, bus nešvarūs septynias dienas. Panašiai kiekvienas atviras indas ar neuždengtas antvožu bus nešvarus. Kas atvirame lauke prisiliestų prie žmogaus, nužudyto kalaviju ar mirusio savo mirtimi, ar prie žmogaus kaulų, ar kapo, bus nešvarus septynias dienas. Nešvariajam žmogui turi būti paimta sudegintos apvalymo atnašos pelenų ir įpilta tekančio vandens į indą, tuomet švarus asmuo paims izopą, padažys jį vandenyje ir pašlakstys juo palapinę, visą apstatymą, ten esančius žmones ir kiekvieną prisilietusįjį prie kaulų, nužudyto žmogaus lavono ar prie kapo. Švarusis asmuo pašlakstys nešvarųjį asmenį trečią dieną ir septintą dieną. Taip apvalytas septintą dieną jis išsiskalbs drabužius, apsiplaus vandeniu ir vakare bus vėl švarus. Jei kas nors, tapęs nešvarus, savęs neapvalo, tas asmuo bus atskirtas nuo bendrijos, nes jis išniekino VIEŠPATIES šventovę. Kadangi apvalymo vandeniu nebuvo apšlakstytas, jis yra nešvarus.

Tai bus jiems amžinas įstatas. Be to, kuris pašlakstė apvalymo vandeniu, išsiskalbs drabužius, o kas paliečia apvalymo vandenį, bus nešvarus iki vakaro. Ką tik nešvarusis asmuo paliečia, taps nešvarus, ir kas jį paliečia, bus nešvarus iki vakaro”.

Mirjamos mirtis Pirmą mėnesį izraeliečiai – visa bendrija – atėjo į Zino dykumą. Žmonės apsistojo Kadeše. Ten numirė Mirjama ir ten buvo palaidota.

Vandens stoka KadešeBendrija neturėjo vandens. Todėl jie susibūrė prieš Mozę ir Aaroną. Žmonės ginčijosi su Moze, sakydami: “Verčiau mes būtume žuvę, kai mūsų giminės žuvo VIEŠPATIES akivaizdoje! Kodėl atvedėte VIEŠPATIES bendriją į šią dykumą mums ir mūsų galvijams numirti? Kodėl išvedėte mus iš Egipto, kad atvestumėte mus į šią baisią vietą, kur nėra nei grūdų, nei figų, nei vynmedžių, nei granatmedžių? Nėra net vandens atsigerti!”

Mozė ir Aaronas, paėję nuo bendrijos prie Susitikimo palapinės angos, parpuolė kniūbsti. Jiems pasirodė VIEŠPATIES šlovė. VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Paimk lazdą, surink bendriją, tu ir tavo brolis Aaronas, ir, jiems matant, įsakykite uolai duoti vandens. Taip jūs duosite jiems vandens iš uolos ir pagirdysite bendriją ir jų galvijus”.

Mozė tad paėmė lazdą, buvusią VIEŠPATIES akivaizdoje, kaip jis buvo jam įsakęs. Mozė ir Aaronas surinko bendriją ties uola ir jiems tarė: “Klausykitės jūs, maištininkai! Argi gausime jums vandens iš šios uolos?” Tada Mozė pakėlė ranką ir sudavė du kartus lazda į uolą. Pasipylė vandens srautas, atsigėrė bendrija ir jų galvijai. Bet VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui: “Kadangi judu netikėjote, kad aš galiu patvirtinti savo šventumą izraeliečių akyse, todėl judu neįvesite šios bendrijos į kraštą, kurį aš jiems daviau”. Tai buvo vanduo Meribos, kur izraeliečiai barėsi su VIEŠPAČIU ir per kurį VIEŠPATS patvirtino savo šventumą.

Edomas neleidžia eiti per jų kraštąMozė išsiuntė iš Kadešo pasiuntinius pas Edomo karalių: “Taip sako tavo brolis Izraelis: ‘Tu žinai apie visas nelaimes, kurios mus ištiko. Mūsų protėviai nuėjo į Egiptą, mes gyvenome Egipte ilgą laiką ir egiptiečiai engė mus bei mūsų protėvius. Mes šaukėmės VIEŠPATIES, jis išgirdo mūsų balsą, pasiuntė angelą ir išvedė mus iš Egipto. Štai nūn mes esame Kadeše, mieste prie tavo žemės pakraščio. Prašom mums leisti pereiti per tavo kraštą. Mes neisime per laukus ar vynuogynus ir negersime vandens iš šulinių. Mes eisime Karaliaus vieškeliu, nesukdami nei į dešinę, nei į kairę, kol nepereisime per tavo žemę'”.

Bet Edomas jam atsakė: “Neisi per čia! Jei bandysi, prieš tave žygiuosiu su kalaviju”. – “Mes laikysimės vieškelio, – sakė jam izraeliečiai, – jei gertume tavo vandens, mes ir mūsų galvijai, tuomet mes už jį atsilyginsime. Tai tik mažmožis. Mes prašome tik leisti pereiti pėsčiomis”. Bet jis atsakė: “Neisi!” Ir Edomas išėjo prieš juos su didele ir gerai ginkluota kariuomene. Taigi, Edomui atsisakius leisti izraeliečiams pereiti per savo žemę, Izraelis nuo jo pasitraukė.

Aarono mirtisPakilę į kelionę iš Kadešo, izraeliečiai atkeliavo prie Horo kalno. Prie Horo kalno, ant Edomo krašto ribos, VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui: “Jau laikas Aaronui eiti pas savo protėvius. Jis neįeis į kraštą, kurį daviau izraeliečiams, nes judu abu maištavote prieš mane prie Meribos vandens. Paimk tad Aaroną ir jo sūnų Eleazarą, užvesk juos ant Horo kalno, nuvilk nuo Aarono drabužius ir apvilk jais jo sūnų Eleazarą. Ten Aaronas bus paimtas pas savo protėvius, – ten jis mirs”. Mozė padarė, kaip VIEŠPATS buvo jam įsakęs. Jie užkopė visos bendrijos akyse ant Horo kalno. Mozė nuvilko Aarono drabužius ir apvilko jais jo sūnų Eleazarą. Aaronas mirė ten, ant kalno viršūnės, o Mozė ir Eleazaras nulipo nuo kalno. Visa bendrija, matydama, kad Aaronas miręs, visi Izraelio namai raudojo Aarono trisdešimt dienų.

Pergalė prieš Aradą Kai kanaanietis Arado karalius, gyvenantis Negebe, išgirdo, kad Izraelis ateina per Atarimus, jis išėjo kovoti su Izraeliu ir paėmė kai kuriuos jų į nelaisvę. Tada Izraelis padarė šį įžadą VIEŠPAČIUI: “Jei atiduosi šią tautą į mūsų rankas, mes visiškai sunaikinsime jų miestus”. VIEŠPATS išklausė Izraelio maldą ir atidavė kanaaniečius. Izraeliečiai visiškai sunaikino juos ir jų miestus. Todėl ta vieta buvo pavadinta Horma.

Varinis žaltysNuo Horo kalno jie leidosi į kelionę Nendrių jūros keliu, norėdami apeiti Edomo kraštą. Bet pakeliui žmonės neteko kantrybės. Jie kalbėjo prieš Dievą ir Mozę: “Kodėl išvedei mus iš Egipto numirti dykumoje? Juk čia nėra nei maisto, nei vandens, – mes bjaurimės tuo niekam tikusiu maistu”. Tada VIEŠPATS pasiuntė žmonėms ugningus žalčius. Jie gėlė žmones, ir nuo to daug izraeliečių mirė. Žmonės ėjo pas Mozę ir sakė: “Nusidėjome, nes kalbėjome prieš VIEŠPATĮ ir prieš tave. Užtark pas VIEŠPATĮ, kad atimtų nuo mūsų žalčius”. Mozė tad meldėsi už žmones. VIEŠPATS tarė Mozei: “Pasidirbk ugningą žaltį ir pridėk jį prie stulpo. Kiekvienas, kuris yra įgeltas, pažvelgęs į jį liks gyvas”. Mozė tada padirbo varinį žaltį ir pridėjo jį prie stulpo. Kada tik žaltys ką nors įgeldavo, tas žmogus pažvelgdavo į varinį žaltį ir likdavo gyvas.

Izraeliečiai apeina MoabąIzraeliečiai keliavo toliau ir pasistatė stovyklą prie Obotų. Iškeliavę iš Obotų, jie pasistatė stovyklą prie Ije-Abarimų, dykumoje į rytus nuo Moabo. Pakilę iš ten, jie statėsi palapines Zaredo tarpeklyje. Iš ten jie nukeliavo ir pasistatė stovyklą anapus Arnono, – tai yra dykumoje, kuri driekiasi nuo amoriečių žemės, – nes Arnonas yra riba tarp Moabo ir amoriečių. Todėl ir sakoma VIEŠPATIES Karų knygoje:

“Vahebą Sufoje ir tarpeklius,
Arnoną ir tarpeklių šlaitus,
besidriekiančius Aro buveinės link
ir besišliejančius palei Moabo ribą”.

Iš ten jie keliavo link Beero, tai yra to šulinio, apie kurį VIEŠPATS kalbėjo Mozei: “Sušauk žmones, duosiu aš jiems vandens”.

Tada izraeliečiai giedojo šią giesmę:
“Prasiveržk, šuliny! – giedokite
jam! –
Šulinys, kurį iškasė vadai,
kurį prakasė tautos didžiūnai
skeptru, savo lazdomis”.

Iš Midbaro nukeliavo į Mataną, iš Matanos į Nahalielį, iš Nahalielio į Bamotus, o iš Bamotų į slėnį, kuris yra Moabo šalyje prie Pisgos viršūnės, žvelgiančios žemyn į Ješimoną.

Pergalė prieš SihonąTada Izraelis išsiuntė pasiuntinius pas amoriečių karalių Sihoną, tardamas: “Leisk man pereiti per tavo kraštą. Mes nepasuksime į laukus ar vynuogynus ir negersime vandens iš tavo šulinių. Eisime Karaliaus vieškeliu, kol pereisime tavo žemę”. Sihonas nesutiko leisti Izraeliui pereiti per savo žemę, bet, subūręs visas savo pajėgas, išėjo į dykumą prieš Izraelį ir, atžygiavęs į Jahazą, kovojo su Izraeliu. Izraelis jį sumušė aštriu kalaviju ir užėmė jo kraštą nuo Arnono iki Jaboko – iki pat amoniečių krašto, nes amoniečių riba buvo įtvirtinta. Izraelis tat paėmė visus tuos miestus. Izraelis apsigyveno visuose amoriečių miestuose, Hešbone ir visose jam pavaldžiose gyvenvietėse.

O Hešbonas buvo sostinė amoriečių karaliaus Sihono, kuris buvo kariavęs su ankstesniu Moabo karaliumi ir paėmęs visą jo kraštą iki pat Arnono. Todėl dainiai sako:

“Ateikite į Hešboną, tebūna jis
atstatytas;
tebūna Sihono sostinė tvirtai
atkurta.
Nes ugnis išėjo iš Hešbono,
liepsna iš Sihono miesto.
Ji sunaikino Moabo Arą
ir prarijo Arnono aukštumas.
Vargas tau, Moabai!
Esi žuvusi, Chemošo tauta!
Jis leido jo sūnums tapti bėgliais,
jo dukterims būti paimtoms į
nelaisvę
pas amoriečių karalių Sihoną.
Žuvo tad jų palikuonys
nuo Hešbono iki Dibono;
niokojome, kol ugnis pasiekė
Medebą”.

Taip Izraelis apsigyveno amoriečių krašte. Tada Mozė išsiuntė išžvalgyti Jazero. Užėmę jo gyvenvietes, jie išvarė ten gyvenančius amoriečius.

Pergalė prieš OgąTada jie pasuko ir nuėjo keliu į Bašaną. Bašano karalius Ogas, jis ir visi jo žmonės, išėjo į mūšį su izraeliečiais prie Edreijo. Bet VIEŠPATS tarė Mozei: “Nebijok jo, nes aš duodu tau į rankas jį, visą jo tautą ir visą jo kraštą. Padarysi jam, ką padarei Sihonui, Hešbone gyvenusiam amoriečių karaliui”. Jie tad užmušė jį, jo sūnus ir visus jo žmones – visus iki vieno, o jo kraštą paėmė į savo nuosavybę.

Tada izraeliečiai leidosi į kelionę ir pasistatė stovyklą Moabo lygumose, kitoje pusėje Jordano, priešais Jerichą.

C. MOABO LYGUMOSE

Moabo karalius šaukiasi BalaamoO Ziporo sūnus Balakas matė visa, ką Izraelis padarė amoriečiams. Moabas nerimo iš baimės dėl tos tautos, nes izraeliečiai buvo labai gausūs. Moabas drebėjo bijodamas izraeliečių. Moabas sakė Midjano seniūnams: “Juk ši gauja nuės švariai visa, kas yra aplink mus, kaip kad jautis nuėda lauko žolę”.

Balakas, Ziporo sūnus, tuo metu buvo Moabo karalius. Jis išsiuntė pasiuntinius pas Beoro sūnų Balaamą į Petorą, kuris yra giminaičių krašte prie {Eufrato} upės, pakviesti jo, tardamas: “Štai išėjo iš Egipto tauta, ji apdengė visą žemės veidą ir įsikūrė šalia manęs! Maldauju tave, ateik ir prakeik tą tautą, nes ji yra stipresnė už mane. Galbūt aš pajėgsiu ją nugalėti ir išvaryti iš šio krašto, nes žinau, ką tu palaimini, tikrai yra palaimintas, ir ką prakeiki, tikrai yra prakeiktas”.

Tad Moabo seniūnai ir Midjano seniūnai išvyko su užmokesčiu rankose už būrimą. Atvykę pas Balaamą, perdavė jam Balako žodžius. Jis tarė jiems: “Pasilikite čia šią naktį, duosiu atsakymą jums, kaip VIEŠPATS man palieps”. Moabo didžiūnai tad apsistojo pas Balaamą. Dievas, atėjęs pas Balaamą, tarė: “Kas yra tie vyrai, kurie apsistojo pas tave?” Balaamas Dievui atsakė: “Moabo karalius Balakas, Ziporo sūnus, atsiuntė man tokį žodį: ‘Štai iš Egipto atėjo tauta ir apdengė visą žemės veidą. Tad ateik ir prakeik juos. Galbūt aš pajėgsiu ją nugalėti ir išvaryti'”. Dievas tarė Balaamui: “Su jais neisi, tos tautos neprakeiksi, nes ji yra palaiminta”. Atsikėlęs kitą rytą, Balaamas todėl ir pasakė Balako didžiūnams: “Grįžkite į savo kraštą, nes VIEŠPATS atsisakė leisti man eiti su jumis”. Moabo didžiūnai pakilo ir, sugrįžę pas Balaką, jam pasakė: “Balaamas atsisakė eiti su mumis”.

Balakas antrąkart šaukiasi BalaamoBalakas vėl pasiuntė didžiūnus, didesnį skaičių ir garbingesnius negu buvo pirmieji. Atvykę pas Balaamą, jie tarė: “Taip kalbėjo Ziporo sūnus Balakas: ‘Prašyčiau neatsisakyti pas mane ateiti. Aš tave didžiai pagerbsiu, ką tik man sakysi, aš darysiu. Ateik, maldauju, prakeik man tą tautą'”. Bet Balako pareigūnams Balaamas atsakė: “Nors Balakas atiduotų man savo sidabro ir aukso pilnus namus, aš negalėčiau padaryti nieko, – mažiau ar daugiau, – kas yra priešinga VIEŠPATIES, mano Dievo, įsakymui. Nūn prašyčiau ir jus pasilikti čia per naktį, kad galėčiau sužinoti, ką daugiau VIEŠPATS man pasakys”. Tą naktį Dievas atėjo pas Balaamą ir jam tarė: “Jei tie vyrai atėjo tavęs pasišaukti, kelkis ir eik su jais, bet daryk tik tai, ką aš tau sakysiu daryti”. Balaamas ryto metą atsikėlė ir, pasibalnojęs savo asilą, iškeliavo su Moabo didžiūnais.

Kalbanti asilėBetgi jo kelionė sukėlė Dievo pyktį, ir VIEŠPATIES angelas atsistojo ant kelio jam sutrukdyti. O jis, dviejų tarnų lydimas, jojo ant savo asilės. Asilė, pamačiusi ant kelio stovintį angelą su ištrauktu iš makšties kalaviju rankoje, pasisuko iš kelio ir nuėjo į laukus. Balaamas turėjo ją mušti, kad ji grįžtų į kelią. Tada VIEŠPATIES angelas atsistojo skersai siauro tako tarp vynuogynų, su siena iš abiejų pusių. Asilė, pamačiusi VIEŠPATIES angelą, šliejosi prie sienos ir nudrėskė į sieną Balaamui koją. O jis vėl ją mušė. Tada VIEŠPATIES angelas paėjėjo pirmyn ir atsistojo tokioje siauroje vietoje, kur nebebuvo įmanoma pasisukti nei į dešinę, nei į kairę. Asilė, pamačiusi VIEŠPATIES angelą, sukrito po Balaamu. Balaamas įniršo ir mušė asilę savo lazda. Tada VIEŠPATS atvėrė asilės burną, ir ji tarė Balaamui: “Ką tau padariau, kad tu mane mušei tuos tris kartus?” Balaamas asilei atsakė: “Dėl to, kad tu mane ant juoko padėjai! O kad turėčiau rankoje kalaviją! Tuojau pat tave užmuščiau!” Bet asilė Balaamui tarė: “Štai ar aš nesu tavo asilė, ant kurios jodinėjai visą savo gyvenimą lig šios dienos? Argi esu taip pasielgusi su tavimi kada nors anksčiau?” – “Ne”, – jis atsakė.

Tada VIEŠPATS atvėrė Balaamui akis. Ir jis pamatė VIEŠPATIES angelą, stovintį ant kelio, su ištrauktu iš makšties kalaviju rankoje. Jis nusilenkė ir parpuolė kniūbsčias. VIEŠPATIES angelas jam tarė: “Kodėl mušei savo asilę tuos tris kartus? Štai aš atėjau sutrukdyti, nes tavo kelionė man nepatinka. Asilė, mane matydama, metėsi į šalį nuo manęs šiuos tris kartus. Jei ji nebūtų metusis į šalį, tu esi tas, kurį būčiau užmušęs, o ją gyvą palikęs. Tada Balaamas tarė VIEŠPATIES angelui: “Nusidėjau, nes nežinojau, kad tu stovėjai ant kelio man pasipriešinti. Todėl dabar, jei tau tai nepatinka, aš grįšiu namo”. VIEŠPATIES angelas tarė Balaamui: “Eik su tais vyrais. Bet kalbėk tik tai, ką aš pasakysiu tau kalbėti”. Balaamas tada keliavo toliau su Balako didžiūnais.

Balakas, išgirdęs, kad atvyko Balaamas, išėjo jo pasitikti prie Ir- Moabo, esančio prie Arnono ribos, pačiame šalies pakraštyje. Balakas tarė Balaamui: “Argi aš nesiunčiau pasiuntinių tavęs pakviesti? Kodėl tada neatėjai pas mane? Argi iš tikrųjų {manai, kad aš} nepajėgsiu tavęs pagerbti?” Balaamas atsakė Balakui: “Štai dabar aš atėjau pas tave, bet ar aš tikrai turiu galią ką nors kalbėti? Aš galiu tarti tik žodį, kurį Dievas deda man į burną”.

Tada Balaamas keliavo drauge su Balaku ir atvyko į Kirjat- Huzotus. Čia Balakas, paaukojęs jaučių ir avių, patiekė jų Balaamui ir su juo buvusiems didžiūnams.

Pirmasis pranašavimasKitą dieną Balakas paėmė Balaamą ir užvedė jį ant Bamot-Baalo. Iš ten jis galėjo matyti dalį {Izraelio} tautos.

Balaamas tarė Balakui:”Pastatyk man čia septynis aukurus ir parūpink man septynis jaučius bei septynis avinus”. Balakas padarė, kaip Balaamas buvo paliepęs. Balakas ir Balaamas paaukojo ant kiekvieno aukuro po jautį ir aviną. Tada Balaamas tarė Balakui: “Stovėk čia prie savo deginamosios aukos, kol aš sugrįšiu. Gal ateis VIEŠPATS manęs pasitikti. Ką jis man apreikš, tau pasakysiu”. Ir jis palypėjo ant plikos kalvos.

Dievas pasitiko Balaamą. “Paruošiau anuos septynis aukurus ir paaukojau ant kiekvieno aukuro po jautį ir aviną”, – pasakė jam Balaamas. VIEŠPATS, įdėjęs žodį Balaamui į burną, tarė: “Grįžk pas Balaką ir taip jam kalbėk”. Jis tad sugrįžo pas Balaką, žiūri, tas tebestovi prie savo deginamosios aukos drauge su visais Moabo didžiūnais. Tada Balaamas ištarė savo pranašavimą, sakydamas:

“Balakas atvedė mane iš Aramo,
Moabo karalius iš Rytų kalnų:
‘Ateik, prakeik man Jokūbą;
ateik, pasmerk Izraelį!’
Kaip aš galiu prakeikti,
ko Dievas neprakeikė?
Kaip aš galiu pasmerkti tuos,
kurių VIEŠPATS nepasmerkė?
Netgi nuo uolų viršūnės aš juos
matau,
nuo kalvų juos stebiu.
Tikėk manimi, čia yra tauta,
atskirai gyvenanti, –
ji atokiai laikosi nuo kitų tautų!
Kas gali suskaityti Jokūbo dulkes
ir žinoti vėjo nešamų Izraelio
dulkelių skaičių?
Tebūna man leista mirti teisiųjų
mirtimi,
tebūna, kad mano galas būtų
panašus į jo!”

Tada Balakas tarė Balaamui: “Ką tu man padarei? Štai aš atvedžiau tave prakeikti mano priešų, o tu juos laiminte palaiminai!” “Argi ne tai, ką VIEŠPATS deda man į burną, aš turiu ištikimai pakartoti?”

Antrasis pranašavimasBalakas jam tarė: “Prašyčiau eiti su manimi į kitą vietą, iš kur galėsi juos matyti. Matysi tik jų dalį, visų jų nematysi. Ir iš ten man juos prakeik”. Tada užvedė jį į Zofimų lauką ant Pisgos viršūnės ir, pastatęs septynis aukurus, paaukojo ant kiekvieno aukuro po jautį ir aviną. Balaamas tarė Balakui: “Stovėk čia prie savo deginamosios aukos, kol aš štai tenai sutiksiu VIEŠPATĮ”. VIEŠPATS sutiko Balaamą ir, įdėjęs žodį jam į burną, tarė: “Grįžk pas Balaką ir taip jam kalbėk”. Balaamas, sugrįžęs pas jį, žiūri, jis tebestovi prie savo deginamosios aukos drauge su Moabo didžiūnais. “Ką pasakė VIEŠPATS?” – užklausė Balakas. Tada Balaamas ištarė savo pranašavimą, sakydamas:

“Atsistok, Balake, ir klausykis;
palenk ausį mano liudijimui,
Ziporo sūnau:
Dievas nėra žmogus, kad meluotų,
ar marus, kad keistų savo mintį.
Taigi argi jis neįvykdys,
ką pažadėjo?
Argi jis nepadarys,
ką pasakė?
Štai aš gavau įsakymą palaiminti:
kai jis palaimina,
aš negaliu to pakeisti.
Negresia pavojus Jokūbui,
nematyti nelaimės Izraelyje.
VIEŠPATS, jų Dievas, yra su jais, –
su jais yra jų Karaliaus pergalė.
Dievas, vedantis juos iš Egipto,
jiems yra tarsi laukinio jaučio
ragai.
Štai! Tikrai nėra kerų prieš Jokūbą,
nėra burtų prieš Izraelį.
Nūnai bus sakoma apie Jokūbą
ir Izraelį:
‘Žiūrėk, ką padarė Dievas!’
Čia yra tauta, besikelianti tarsi
liūtė,
pašokstanti tarsi liūtas!
Nesigula, kol nesuėda grobio
ir neišgeria užmuštųjų kraujo”.

“Jei negali jų prakeikti, – Balakas tarė Balaamui, – tai bent nelaimink jų!” Bet Balaamas atsakė Balakui: “Argi aš tau nesakiau: ‘Ką VIEŠPATS sako, tai aš turiu sakyti’?”

Trečiasis pranašavimasBalakas tada Balaamui tarė: “Prašyčiau eiti, nuvesiu tave dar į kitą vietą. Galbūt Dievui patiks, kad prakeiktumei man juos iš ten”. Balakas užvedė Balaamą ant Peoro viršūnės, žvelgiančios žemyn į Ješimoną. Balaamas tarė Balakui: “Pastatyk čia septynis aukurus ir parūpink man septynis jaučius ir septynis avinus”. Balakas padarė, kaip Balaamas buvo paliepęs, ir paaukojo ant kiekvieno aukuro po jautį ir aviną.

O Balaamas, matydamas, kad VIEŠPAČIUI buvo malonu laiminti Izraelį, nebėjo, kaip anksčiau, ieškoti ženklų, bet atgręžė veidą dykumos link. Balaamas, pakėlęs akis, matė Izraelį, gyvenantį stovykloje, giminė prie giminės. Tada, Dievo dvasios apimtas, jis ištarė pranašavimą, sakydamas:

“Beoro sūnaus Balaamo žodis, –
žodis žmogaus, kuriam atvertos
akys,
žodis girdinčio Dievo žodžius,
matančio regėjimą iš Visagalio,
parpuolusio kniūbsčia, bet
atmerktomis akimis.
Kokios puikios tavo palapinės,
Jokūbai,
tavo buveinės, Izraeli!
Tarsi toli besitęsiantys palmių
miškeliai,
tarsi sodai prie upės,
tarsi VIEŠPATIES pasodintas alavijas,
tarsi kedrai prie vandens!
Vanduo liesis iš jo kibirų,
sėklą jis sės drėgnuose laukuose;
jo karalius bus iškilesnis už Agagą,
bus išaukštinta jo karalystė.
Dievas, vedantis jį iš Egipto,
jam yra tarsi laukinio jaučio ragai.
Jis suris sau priešingas tautas,
sutrupindamas jų kaulus,
perverdamas juos savo strėlėmis.
Pritūpęs jis guli tarsi liūtas
ir liūtė.
Kas išdrįs jį prikelti?
Palaimintas, kas tave laimina,
prakeiktas, kas tave keikia”.

Tada Balakas, įniršęs ant Balaamo, suplojo delnais ir tarė Balaamui: “Aš pašaukiau tave prakeikti mano priešų, o štai tu juos palaiminai jau tris kartus. Pradink iš čia! Eik namo! Sakiau: ‘Gausiai tau atlyginsiu’, – tačiau VIEŠPATS neleido tau jokio atlygio duoti”. Balaamas atsakė Balakui: “Argi neįspėjau tavo pasiuntinių, siųstų pas mane: ‘Nors Balakas man duotų ir savo namus, pilnus sidabro bei aukso, aš negalėčiau savo ruožtu, eidamas prieš VIEŠPATIES žodį, padaryti nei gero, nei blogo. Ką VIEŠPATS sako, tai turiu pakartoti’?”

Ketvirtasis pranašavimas“O dabar, kai aš grįžtu pas savo tautą, leisk man įspėti tave, ką ši tauta padarys tavo tautai ateinančiomis dienomis”. Tad jis ištarė savo pranašavimą:

“Žodis Beoro sūnaus Balaamo,
žodis žmogaus, kuriam atvertos
akys,
žodis girdinčio Dievo žodžius,
gaunančio žinojimą iš Aukščiausiojo,
matančio regėjimą iš Visagalio,
parpuolusio kniūbsčia, bet
atmerktomis akimis.
Matau jį, bet ne dabartyje,
stebiu, bet ne iš arti:
žvaigždė patekės iš Jokūbo,
skeptras pakils iš Izraelio,
kuris nualins Moabo pasienio sritis
ir visų Seto vaikų žemę.
Edomas taps pavaldus,
Seiras – jo priešų nuosavybė,
o Izraelis bus pergalingas.
Iš Jokūbo kils valdovas
ir sunaikins išlikusius Ire”.
Išvydęs Amaleką, ištarė savo
pranašavimą, sakydamas:
“Amalekas – tautų pirmasis,
bet jo likimas – amžina pražūtis”.
Išvydęs kenitus, ištarė savo
pranašavimą, sakydamas:
“Nors tavo buveinė ir yra saugi
ir tavo lizdas sukrautas uoloje,
betgi Kainas bus sunaikintas,
kai Asšūras paims tave į nelaisvę”.

Vėl jis ištarė savo pranašavimą,
tardamas:
“Deja! Kas liks gyvas, kai šitai
padarys Dievas?
Atplauks laivai iš Kitimų
ir pavergs Asšūrą ir Eberą.
Jis irgi žus amžinai”.

Tada Balaamas pakilo ir sugrįžo į savo vietą. Ir Balakas nuėjo savo keliu.

Izraelis prie Peoro Izraeliui gyvenant Šitimuose, žmonės pradėjo žeminti save, kekšaudami su Moabo moterimis. O jos kviesdavosi žmones prie aukų savo dievui. Žmonės dalydavosi valgiu ir garbindavo tą dievą. Izraeliui prijunkus prie Peoro Baalo, VIEŠPATS įniršo ant Izraelio. VIEŠPATS Mozei tarė: “Paimk visus tautos vadus ir pamauk juos ant baslio viešai VIEŠPATIES akivaizdoje, kad VIEŠPATIES pykčio įniršis būtų nugręžtas nuo Izraelio”. Mozė tarė Izraelio teisėjams: “Kiekvienas jūsų turi užmušti visus iš savo žmonių, kurie prijunko prie Peoro Baalo”.

Kaip tik tuo metu vienas izraelietis atėjo ir įsivedė į savo šeimą midjanietę moterį, matant Mozei ir visai izraeliečių bendrijai, beverkiančiai prie Susitikimo palapinės angos. Tai pamatęs, kunigo Aarono sūnaus Eleazaro sūnus Finehas atsikėlė ir nuėjo nuo bendrijos. Pasiėmęs į ranką ietį, jis nusekė izraelietį į palapinę ir perdūrė per pilvą abu – izraelietį ir moterį. Maras tarp izraeliečių tad buvo sutramdytas. O vis dėlto maru mirė dvidešimt keturi tūkstančiai.

Tada VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Kunigo Aarono sūnaus Eleazaro sūnus Finehas nukreipė mano pyktį nuo izraeliečių, parodydamas tokį jų atsidavimą man, kad aš savo įšėlimu nebesunaikinau izraeliečių. To dėlei pasakyk: ‘Aš suteikiu jam draugystės sandorą. Ji bus jam ir jo palikuonims po jo amžinos kunigystės sandora, nes jis, atlikdamas permaldavimą už izraeliečius, elgėsi atsiduodamas savo Dievui'”.

Vardas užmušto izraeliečio, – užmuštojo drauge su midjaniete, – buvo Salu’o sūnus Zimris, Simeono giminei priklausančių protėvių namų galva. O vardas užmuštosios midjanietės buvo Kozbė, duktė Zuro, kuris buvo klano galva vienų protėvių namų Midjane.

VIEŠPATS Mozei tarė: “Neduok midjaniečiams ramybės ir nugalėk juos, nes jie nedavė jums ramybės apgaule, kai jie apgavo jus per Peorą ir per Midjano vado dukterį Kozbę, savo seserį. Ji buvo užmušta tą dieną, kai dėl Peoro jus ištiko maras”.

Antrasis surašymasPo maro.

VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir kunigo Aarono sūnui Eleazarui: “Surašykite visą izraeliečių bendriją nuo dvidešimties metų ir vyresnius pagal jų protėvių namus, – visus tinkamus karinei tarnybai Izraelyje”. Mozė ir kunigas Eleazaras taip paaiškino jiems Moabo lygumose prie Jordano, priešais Jerichą, tardami: “{Surašykite žmones} nuo dvidešimties metų ir vyresnius”, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.

Izraeliečiai, išėję iš Egipto žemės, buvo:

Reubenas, Izraelio pirmagimis. Reubeno palikuonys: iš Hanocho – hanochaičių klanas; iš Palu’o – paluaičių klanas; iš Hezrono – hezronaičių klanas; iš Karmio – karmaičių klanas. Tie yra Reubeno klanai. Įtrauktųjų į sąrašą skaičius buvo keturiasdešimt trys tūkstančiai septyni šimtai trisdešimt. O Palu’o palikuonis Eliabas. Eliabo palikuonys: Nemuelis, Datanas ir Abiramas. Tai yra tie patys Datanas ir Abiramas, išrinkti sueigoje, kurie sukilo prieš Mozę ir Aaroną kartu su Korahu, kai jie maištavo prieš VIEŠPATĮ. Tada žemė, atvėrusi savo burną, prarijo juos drauge su Korahu, kai tas būrys žuvo, ir ugnis sunaikino du šimtus penkiasdešimt vyrų. Tai buvo įspėjimo ženklas. Tačiau Koraho palikuonys neišmirė.

Simeono palikuonys pagal jų klanus: iš Nemuelio – nemuelaičių klanas; iš Jamino – jaminaičių klanas; iš Jachino – jachinaičių klanas; iš Zeraho – zerahaičių klanas; iš Šaūlio – šaūlaičių klanas. Tie yra Simeono klanai. {Įtrauktųjų į sąrašą buvo} dvidešimt du tūkstančiai du šimtai.

Gado palikuonys pagal jų klanus: iš Zefono – zefonaičių klanas; iš Hagio – hagaičių klanas; iš Šunio – šunaičių klanas; iš Oznio – oznaičių klanas; iš Erio – eraičių klanas; iš Arodžio – arodaičių klanas; iš Arelio – arelaičių klanas. Tie yra Gado klanai. Įtrauktųjų į sąrašą skaičius buvo keturiasdešimt tūkstančių penki šimtai.

Judo sūnūs Eras ir Onanas; Eras ir Onanas numirė Kanaano krašte. Judo palikuonys pagal jų klanus buvo šie: iš Šelos – šelaičių klanas; iš Perezo – perezaičių klanas; iš Zeraho – zerahaičių klanas. O Perezo palikuonys buvo šie: iš Hezrono – hezronaičių klanas; iš Hamūlio – hamūlaičių klanas. Tie buvo Judo klanai. Įtrauktųjų į sąrašą buvo septyniasdešimt šeši tūkstančiai penki šimtai.

Issacharo palikuonys pagal jų klanus tokie: iš Tolos – tolaičių klanas; iš Puvos – puvaičių klanas; iš Jašubo – jašubaičių klanas; iš Šimrono – šimronaičių klanas. Tie yra Issacharo klanai. Įtrauktųjų į sąrašą buvo šešiasdešimt keturi tūkstančiai trys šimtai.

Zebuluno palikuonys pagal jų klanus šie: iš Seredo – seredaičių klanas; iš Elono – elonaičių klanas; iš Jahlėelio – jahlėelaičių klanas. Tie yra zebulunaičių klanai. Įtrauktųjų į sąrašą buvo šešiasdešimt tūkstančių penki šimtai.

Juozapo sūnūs pagal jų klanus Manasas ir Efraimas. Manaso palikuonys šie: iš Machiro – machiraičių klanas. O Machiras buvo Gileado tėvas; iš Gileado – gileadaičių klanas. Tie yra Gileado palikuonys: iš Iezerio – iezeraičių klanas; iš Heleko – helekaičių klanas; ir {iš} Asrielio – asrielaičių klanas; ir {iš} Šechemo – šechemaičių klanas; ir {iš} Šemidos – šemidaičių klanas; ir {iš} Hefero – heferaičių klanas. O Hefero sūnus Zelofedas sūnų neturėjo, vien tik dukteris. Dukterų vardai tokie: Mahla, Noa, Hogla, Milka ir Tirza. Tie yra Manaso klanai. Įtrauktųjų į sąrašą buvo penkiasdešimt du tūkstančiai septyni šimtai.

Tie yra Efraimo palikuonys pagal jų klanus: iš Šutelaho – šutelahaičių klanas; iš Becherio – becheraičių klanas; iš Tahano – tahanaičių klanas. O tie yra šutelahaičių palikuonys: iš Erano – eranaičių klanas. Tie yra Efraimo klanai. Įtrauktųjų į sąrašą buvo trisdešimt du tūkstančiai penki šimtai. Jie yra Juozapo palikuonys pagal jų klanus.

Benjamino palikuonys pagal jų klanus: iš Belos – belaičių klanas; iš Ašbelio – ašbelaičių klanas; iš Ahiramo – ahiramaičių klanas; iš Šefufamo – šefufamaičių klanas; iš Hufamo – hufamaičių klanas. O Belos sūnūs buvo Ardas ir Naamanas: iš Ardo – ardaičių klanas; iš Naamano – naamanaičių klanas. Tie yra Benjamino palikuonys pagal jų klanus. Įtrauktųjų į sąrašą buvo keturiasdešimt penki tūkstančiai šeši šimtai.

Tie yra Dano palikuonys pagal jų klanus: iš Šuhamo – šuhamaičių klanas. Šie yra Dano palikuonys pagal jų klanus. Visi šuhamaičių klanai. Įtrauktųjų į sąrašą buvo šešiasdešimt keturi tūkstančiai keturi šimtai.

Ašero palikuonys pagal jų klanus šie: iš Imnos – imnaičių klanas; iš Išvio – išvaičių klanas; iš Berijos – berijaičių klanas. O iš Berijos palikuonių: iš Hebero – heberaičių klanas; iš Malchielio – malchielaičių klanas. Ašero dukters vardas buvo Seraha. Tie yra Ašero klanai. Įtrauktųjų į sąrašą buvo penkiasdešimt trys tūkstančiai keturi šimtai.

Naftalio palikuonys pagal jų klanus šie: iš Jahzėelio – jahzėelaičių klanas; iš Gunio – gunaičių klanas; iš Jezero – jezeraičių klanas; iš Šilemo – šilemaičių klanas. Tie yra Naftalio klanai, klanas po klano. Įtrauktųjų į sąrašą buvo keturiasdešimt penki tūkstančiai keturi šimtai.

Įtrauktųjų į sąrašą izraeliečių skaičius buvo šeši šimtai vienas tūkstantis septyni šimtai trisdešimt.

VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Tai jiems pagal vardų skaičių kraštas bus padalytas paveldui. Didelei giminei padidinsi paveldą, mažai giminei sumažinsi paveldą. Kiekvienai giminei paveldas bus duotas pagal skaičių įtrauktųjų į sąrašą. Be to, kraštas turi būti padalytas metant burtus, – jie gaus paveldą pagal savo protėvių giminių vardus. Jų paveldas bus paskirstytas burtų keliu ir didelei, ir mažai {giminei}”.

Levitų surašymasLevitai, įtraukti į sąrašą pagal savo klanus, buvo šie: iš Geršono – geršonaičių klanas; iš Kohato – kohataičių klanas; iš Merario – meraraičių klanas. Tie yra Levio klanai: libnaičių klanas, hebronaičių klanas, mahlaičių klanas, mušaičių klanas, korahaičių klanas. Kohatui gimė Amramas. Amramo žmonos vardas buvo Jochebeda, Levio duktė, gimusi Leviui Egipte. Ji pagimdė Amramui Aaroną, Mozę ir jų seserį Mirjamą. Aaronui gimė Nadabas, Abihu’as, Eleazaras ir Itamaras. Tačiau Nadabas ir Abihu’as mirė, atnašaudami nešventą ugnį VIEŠPATIES akivaizdoje. Įtrauktųjų į sąrašą skaičius buvo dvidešimt trys tūkstančiai, įskaitant visus vieno mėnesio ir vyresnius vyriškius. Jie nebuvo įtraukti į sąrašą tarp izraeliečių, nes jiems nebuvo paskirtos dalies tarp izraeliečių.

Taigi tie buvo Mozės ir kunigo Eleazaro įtraukti į sąrašą izraeliečius surašant Moabo lygumose prie Jordano, priešais Jerichą. Tarp jų nebuvo nė vieno iš tų, kuriuos Mozė ir Aaronas buvo įtraukę į sąrašą, surašydami izraeliečius Sinajaus dykumoje, nes VIEŠPATS apie juos buvo pasakęs: “Jie mirs dykumoje!” Nė vienas jų nebuvo išlikęs, išskyrus Jefūnės sūnų Kalebą ir Nuno sūnų Jozuę.

Zelofedo dukterų paveldas Tada išėjo į priekį Zelofedo dukterys. Zelofedas buvo sūnus Hefero, sūnaus Gileado, sūnaus Machiro, sūnaus Manaso; jis priklausė Manaso, Juozapo sūnaus, klanams. Dukterų vardai buvo Mahla, Noa, Hogla, Milka ir Tirza. Jos atsistojo priešais Mozę, kunigą Eleazarą, vadus bei visą bendriją prie Susitikimo palapinės angos ir sakė: “Mūsų tėvas mirė dykumoje. Jis nebuvo tarp susibūrusiųjų prieš VIEŠPATĮ Koraho būryje, bet numirė už savo paties nuodėmę. O sūnų jis nepaliko. Kodėl mūsų tėvo vardas turėtų dingti iš klano dėl to, kad jis neturi sūnaus? Duokite mums nuosavybę tarp mūsų tėvo brolių”.

Mozė pateikė jų atvejį VIEŠPAČIUI. VIEŠPATS kalbėjo jam, tardamas: “Zelofedo dukterys teisingai kalba: tu tikrai turi duoti joms paveldimą nuosavybę tarp jų tėvo brolių. Pervesk joms jų tėvo paveldą. Be to, ir izraeliečiams kalbėk ir sakyk: ‘Jei miršta vyras neturėdamas sūnaus, tada jo paveldą pervesite jo dukteriai. Jei jis neturi dukters, tada atiduosite jo paveldą broliams. Jei jis neturi brolių, tada atiduosite jo paveldą jo tėvo broliams. O jei jo tėvas neturi brolių, tada atiduosite jo paveldą artimiausiam jo klano giminaičiui, ir jis paveldės jį. Tai bus izraeliečiams įstatas ir įsakas, kaip VIEŠPATS įsakė Mozei'”.

Jozuė paskiriamas Mozės įpėdiniuVIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Užkopk į šį Abarimų virtinės kalną ir pamatyk kraštą, kurį duodu izraeliečiams. Kai būsi jį pamatęs, ir tu būsi paimtas pas savo giminę, kaip buvo paimtas tavo brolis, nes judu maištavote prieš mano žodį Zino dykumoje, kai bendrija kivirčijosi {su manimi}. Judu nepatvirtinote mano šventumo jų akyse prie vandens”. {Tai yra Meribat-Kadešo vanduo Zino dykumoje.} Mozė kalbėjo VIEŠPAČIUI, tardamas: “Tepaskiria VIEŠPATS, visos žmonijos dvasių Dievas, bendrijai vesti žmogų, kuris eitų jų priekyje, išeitų ir įeitų, išvestų juos ir įvestų, kad VIEŠPATIES bendrija nebūtų kaip avys be piemens”. VIEŠPATS Mozei atsakė: “Paimk Nuno sūnų Jozuę, dvasios vyrą, ir uždėk ant jo savo ranką. Pastatyk jį priešais kunigą Eleazarą bei visą bendriją ir įgaliok jį visų akyse. Suteik jam savo prakilnumo, kad paklustų visa izraeliečių bendrija. Jis remsis kunigu Eleazaru, kuris Urimais ieškos nuosprendžio jo labui VIEŠPATIES akivaizdoje. Jo įsakymu jie išeis ir jo įsakymu jie įeis, jis ir drauge su juo visi izraeliečiai – visa bendrija”.

Mozė darė, kaip VIEŠPATS jam įsakė. Paėmęs Jozuę, paliepė jam stotis priešais kunigą Eleazarą ir visą bendriją. Tada uždėjo ant jo rankas ir įgaliojo jį, kaip VIEŠPATS buvo per Mozę kalbėjęs.

Nuolatinės aukos VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Įsakyk izraeliečiams ir sakyk jiems: ‘Mano atnašą – maistą mano ugnies atnašoms, man malonų kvapą, rūpinkitės atnašauti nustatytu laiku'”.

Ryto ir vakaro auka“Sakysi jiems: ‘Ši yra ugnies auka, kurią turite aukoti VIEŠPAČIUI: kasdien du sveikus metinius avinėlius, kaip nuolatinę deginamąją auką. Vieną avinėlį atnašausite rytą, o kitą avinėlį sambrėškio metu, kiekvieną su dešimtadaliu efos rinktinių miltų javų atnašai, įmaišytų su ketvirtadaliu hino grūstų alyvų aliejaus. Tai yra nuolatinė deginamoji auka, nustatyta prie Sinajaus kalno maloniam kvapui ugnies atnaša VIEŠPAČIUI. Jo liejamoji auka bus ketvirtis hino kiekvienam avinėliui; šventovėje išpilsite stipraus gėrimo liejamąją atnašą VIEŠPAČIUI. O kitą avinėlį atnašausite sambrėškio metu su tokia pat javų atnaša ir tokia pat liejamąja atnaša, kaip rytą; atnašausite ją kaip ugnies atnašą dėl malonaus kvapo VIEŠPAČIUI'”.

Šabo auka“Šabo dieną: du sveikus metinius avinėlius ir du dešimtadalius efos rinktinių miltų javų atnašai, įmaišytų su aliejumi, ir jos liejamąją atnašą. Tokia yra deginamoji auka kas šabas, neskaitant nuolatinės deginamosios aukos ir jos liejamosios atnašos”.

Jaunaties šventės auka“Savo mėnesių pradžioje atnašausite deginamąją auką VIEŠPAČIUI: du jautukus, vieną aviną ir septynis sveikus mitulius avinėlius; tris dešimtadalius efos geriausių miltų, įmaišytų su aliejumi, grūdų atnašai prie kiekvieno jaučio, du dešimtadalius rinktinių miltų, įmaišytų su aliejumi, grūdų atnašai prie avino; ir dešimtadalį rinktinių miltų, įmaišytų su aliejumi, grūdų atnašai prie kiekvieno avinėlio – deginamąją auką, malonaus kvapo ugnies atnašą VIEŠPAČIUI. O jų liejamosios atnašos bus pusė hino vyno prie jaučio, trečdalis hino prie avino ir ketvirtadalis hino prie avinėlio. Tokia yra mėnesinė deginamoji auka kiekvienai metų jaunačiai. Be to, bus paaukotas ir ožys kaip atnaša už nuodėmę VIEŠPAČIUI, neskaitant nuolatinės deginamosios aukos ir jos liejamosios atnašos”.

Perėjimo iškilmės auka“Pirmojo mėnesio keturioliktą dieną bus Perėjimo auka VIEŠPAČIUI, o penkioliktą to mėnesio dieną iškilmės. Septynias dienas bus valgoma nerauginta duona. Pirmąją dieną bus šventa sueiga: nedirbsite jokio savo užsiėmimų darbo. Atnašausite ugnies auka – deginamąją auką VIEŠPAČIUI: du jautukus, vieną aviną ir septynis mitulius avinėlius. Žiūrėk, kad jie būtų sveiki. Jų grūdų atnaša bus geriausių miltų, įmaišytų su aliejumi: tris dešimtadalius efos atnašausite su jaučiu ir du dešimtadalius su avinu; o su kiekvienu iš septynių avinėlių atnašausite dešimtadalį. Be to, vieną ožį atnašai už nuodėmę atlikti permaldavimui jūsų labui. Atnašausite tai, neskaitant ryto deginamosios aukos, kuri priklauso nuolatinei deginamajai aukai. Atnašausite tą patį kasdien per septynias dienas – maistą ugnies atnašos dėl malonaus kvapo VIEŠPAČIUI. Tai bus atnašaujama, neskaitant nuolatinės deginamosios aukos ir jos liejamosios atnašos. O septintą dieną turėsite šventą sueigą: nedirbsite jokio savo užsiėmimų darbo”.

Savaičių iškilmės auka“Pirmienų dieną, kai atnašausite šviežių javų atnašą VIEŠPAČIUI savo Savaičių iškilmės metu, bus jums šventa sueiga: nedirbsite jokio savo užsiėmimų darbo. Atnašausite deginamąją malonaus kvapo auką VIEŠPAČIUI: du jautukus, vieną aviną, septynis mitulius avinėlius. Jų grūdų atnaša bus iš rinktinių miltų, įmaišytų su aliejumi, trys dešimtadaliai efos su kiekvienu jaučiu, du dešimtadaliai su avinu ir dešimtadalis prie kiekvieno iš septynių avinėlių. Be to, ožys atlikti permaldavimui jūsų labui. Atnašausite juos, – žiūrėk, kad jie būtų sveiki, – ir jų liejamąją atnašą, neskaitant nuolatinės deginamosios aukos su jos liejamąja auka”.

Naujųjų metų auka “Septinto mėnesio pirmąją dieną turėsite šventą sueigą: nedirbsite jokio savo užsiėmimų darbo. Ji turi jums būti rago gausmo diena. Atnašausite deginamąją auką dėl malonaus kvapo VIEŠPAČIUI: jautuką, aviną, septynis sveikus mitulius avinėlius. Jų grūdų atnaša bus geriausi miltai, įmaišyti su aliejumi, – trys dešimtadaliai efos prie jaučio, du dešimtadaliai prie avino ir dešimtadalis prie kiekvieno iš septynių avinėlių. Be to, ožį atnašai už nuodėmę atlikti permaldavimui jūsų labui. Tai turi būti atnašauta, neskaitant jaunaties deginamosios aukos ir jos grūdų atnašos, nuolatinės deginamosios aukos ir jos atnašos, kiekviena su savo liejamąja atnaša pagal įsaką kaip malonaus kvapo ugnies atnaša VIEŠPAČIUI”.

Susitaikinimo dienos auka“Šio septinto mėnesio dešimtąją dieną turėsite šventą sueigą ir pasninkausite. Nedirbsite jokio darbo. Atnašausite VIEŠPAČIUI malonaus kvapo deginamąją auką: jautuką, aviną, septynis mitulius avinėlius – jie turi būti sveiki. Jų grūdų atnaša bus geriausi miltai, įmaišyti su aliejumi, – trys dešimtadaliai efos prie jaučio, du dešimtadaliai prie avino, dešimtadalis prie kiekvieno iš septynių avinėlių. Be to, ožį atnašai už nuodėmę, neskaitant permaldavimo už nuodėmę atnašos ir nuolatinės deginamosios aukos bei jos grūdų atnašos ir jų liejamųjų atnašų”.

Palapinių iškilmių auka “Septinto mėnesio penkioliktą dieną bus jums šventa sueiga: nedirbsite jokio savo užsiėmimų darbo. Septynias dienas švęsite iškilmes VIEŠPAČIUI. Atnašausite deginamąją auką dėl malonaus kvapo VIEŠPAČIUI: trylika jautukų, du avinus, keturiolika mitulių avinėlių. Jie turi būti sveiki. Prie jų grūdų atnaša bus geriausi miltai, įmaišyti su aliejumi, – trys dešimtadaliai efos prie kiekvieno iš trylikos jaučių, du dešimtadaliai prie kiekvieno iš dviejų avinų, ir dešimtadalis prie kiekvieno iš keturiolikos avinėlių. Be to, ožį atnašai už nuodėmę, neskaitant nuolatinės deginamosios aukos, jos grūdų atnašos ir jos liejamosios atnašos.

Antrą dieną: dvylika jautukų, du avinus, keturiolika sveikų mitulių avinėlių su grūdų atnaša ir liejamosiomis atnašomis prie jaučių, prie avinų ir prie avinėlių, kaip įsakyta pagal jų skaičių. Be to, ožį atnašai už nuodėmę, neskaitant nuolatinės deginamosios aukos bei jos grūdų atnašos ir jų liejamųjų atnašų.

Trečią dieną: vienuolika jaučių, du avinus, keturiolika sveikų mitulių avinėlių su grūdų atnaša ir liejamosiomis atnašomis prie jaučių, prie avinų ir prie avinėlių, kaip įsakyta pagal jų skaičių. Be to, ožį atnašai už nuodėmę, neskaitant deginamosios aukos, jos grūdų atnašos ir jos liejamosios atnašos.

Ketvirtą dieną: dešimt jaučių, du avinus, keturiolika sveikų mitulių avinėlių su grūdų atnaša ir liejamosiomis atnašomis prie jaučių, prie avinų ir avinėlių, kaip įsakyta pagal jų skaičių. Be to, ožį atnašai už nuodėmę, neskaitant nuolatinės deginamosios aukos, jos grūdų atnašos ir jos liejamosios atnašos.

Penktą dieną: devynis jaučius, du avinus, keturiolika sveikų mitulių avinėlių su grūdų atnaša ir liejamosiomis atnašomis prie jaučių, avinų ir avinėlių, kaip įsakyta pagal jų skaičių. Be to, ožį atnašai už nuodėmę, neskaitant nuolatinės deginamosios aukos, jos grūdų atnašos ir jos liejamosios atnašos.

Šeštą dieną: aštuonis jaučius, du avinus, keturiolika sveikų mitulių avinėlių su grūdų atnaša ir liejamosiomis atnašomis prie jaučių, prie avinų ir prie avinėlių, kaip įsakyta pagal jų skaičių. Be to, ožį atnašai už nuodėmę, neskaitant nuolatinės deginamosios aukos, jos grūdų atnašos ir jos liejamosios atnašos.

Septintą dieną: septynis jaučius, du avinus, keturiolika sveikų mitulių avinėlių su grūdų atnaša ir liejamosiomis atnašomis prie jaučių, prie avinų ir prie avinėlių, kaip įsakyta pagal jų skaičių. Be to, ožį atnašai už nuodėmę, neskaitant nuolatinės deginamosios aukos, jos grūdų atnašos ir jos liejamosios atnašos.

Aštuntą dieną jums bus iškilminga sueiga; nedirbsite jokio užsiėmimų darbo. Atnašausite deginamąją auką, malonaus kvapo ugnies atnašą VIEŠPAČIUI: jautį, aviną, septynis sveikus mitulius avinėlius su grūdų atnaša ir liejamosiomis atnašomis prie jaučio, prie avino ir prie avinėlių, kaip įsakyta pagal jų skaičių. Be to, ožį atnašai už nuodėmę, neskaitant nuolatinės deginamosios aukos, jos grūdų atnašos ir jos liejamosios atnašos.

Visa tai atnašausite VIEŠPAČIUI savo iškilmingose šventėse, neskaitant jūsų įžadų ir geros valios atnašų ar jos būtų deginamosios aukos, ar grūdų, liejamosios bei bendravimo atnašos”.

Mozė persakė izraeliečiams visa lygiai taip, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.

Įstatai apie įžadusTada Mozė kalbėjo izraeliečių giminių galvoms, tardamas: “Tai yra ką VIEŠPATS įsakė: ‘Kai žmogus padaro įžadą VIEŠPAČIUI ar priesaika įsipareigoja įvykdyti pažadą, savo žodžio nelaužys. Jis įvykdys visa, kas išėjo iš jo burnos.

Kai moteris padaro įžadą VIEŠPAČIUI ar įsipareigoja pažadu, būdama jaunutė dar savo tėvo namuose, ir jos tėvas nugirsta apie jos įžadą ar pažadą, kuriuo ji įsipareigojo, bet jai nieko nesako, tuomet visi jos įžadai ir bet koks pažadas, kuriuo ji įsipareigojo, galioja. Betgi jei tėvas jai pareiškia savo nepritarimą tą dieną, kai jis apie tai išgirdo, tuomet joks jos įžadas ir joks pažadas, kuriuo ji įsipareigojo, negalios. VIEŠPATS jai atleis, nes jos tėvas buvo jai pareiškęs savo nepritarimą.

Jei ji ištekėtų, galiojant jos įžadams ar bet kokiam neapgalvotam jos burnos žodžiui, kuriuo ji įsipareigojo, ir jos vyras apie tai nugirstų, bet nieko jai nesakytų tą dieną, kai apie tai išgirdo, tuomet jos įžadai galioja ir visi jos pažadai, kuriais ji įsipareigojo, galioja. Bet jei tą dieną, kai jos vyras apie tai išgirdo, pareiškia jai savo nepritarimą, kartu jis panaikins jos įžadą, kurio ji buvo saistoma, ar neapgalvotą pažadą, kuriuo ji buvo įsipareigojusi. Tačiau našlės ar išsiskyrusios moters kiekvienas įžadas, kuriuo ji yra įsipareigojusi, bus galiojantis.

Jei moteris padarytų įžadą, būdama savo vyro namuose, ar įsipareigotų prisiekdama pažadu ir jos vyras, apie tai išgirdęs, nieko jai nesakytų ir nepritarimo nepareikštų, tai visi jos įžadai galios ir bet koks pažadas, kuriuo ji įsipareigojo, galios. Betgi jei vyras panaikina juos tą dieną, kai apie juos sužino, tuomet visi iš jos lūpų išėję įžadai ar padaryti pažadai negalios. Jos vyras juos panaikino; VIEŠPATS jai atleis. Bet kokį jos įžadą ar bet kokį įsipareigojimą priesaika save marinti vyras gali patvirtinti ar panaikinti. Betgi jei jos vyras dieną kitą jai nieko nesako, jis patvirtina visus jos įžadus ar visus jos pažadus, kuriais ji yra įsipareigojusi: jis patvirtino juos, nes nesakė jai nieko tą dieną, kai apie tai sužinojo. O jei jis panaikins juos po tos dienos, kurią apie juos sužinojo, jis užsitrauks kaltę'”.

Tie yra įstatai, kuriuos VIEŠPATS įsakė per Mozę apie vyrą ir jo žmoną, apie tėvą ir jo dukterį, kuri tebėra jaunutė ir tebegyvena tėvo namuose.

Pergalė prieš midjaniečius ir grobio padalijimas VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Atkeršyk midjaniečiams už izraeliečius; tada tu būsi paimtas pas savo giminę”. Mozė todėl kalbėjo žmonėms: “Tebūna iš jūsų išrinkti ir apginkluoti vyrai žygiui, težygiuoja jie prieš midjaniečius išlieti VIEŠPATIES keršto Midjane. Pasiųskite į žygį po tūkstantį vyrų iš kiekvienos Izraelio giminės”. Taigi iš Izraelio tūkstančių buvo pašaukti į karo tarnybą po tūkstantį iš kiekvienos giminės – dvylika tūkstančių, ginkluotų mūšiui. Mozė išsiuntė juos į žygį, po tūkstantį iš kiekvienos giminės, drauge su kunigo Eleazaro sūnumi Finehu, kuris nešėsi su savimi šventovės reikmenis ir trimitus pavojaus ženklui duoti. Jie išžygiavo į mūšį prieš Midjaną, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs, ir išžudė visus vyriškius. Be užmuštųjų mūšyje, jie nužudė ir Midjano karalius: Evį, Rekemą, Zurą, Hurą ir Rebą – penkis Midjano karalius. Jie užmušė kalaviju ir Beoro sūnų Balaamą. Midjano moteris drauge su jų mažyliais izraeliečiai paėmė į nelaisvę. Jie pasiėmė kaip grobį ir visus jų galvijus, kaimenes bei visą jų turtą. Visus miestus, kur jie buvo įsikūrę, ir jų stovyklas jie sudegino. Tada, pasiėmę visą karo grobį ir laimikį – žmones ir gyvulius, jie atgabeno belaisvius, karo grobį ir laimikį pas Mozę, kunigą Eleazarą ir izraeliečių bendriją į stovyklą Moabo lygumose prie Jordano, arti Jericho.

Mozė, kunigas Eleazaras ir visi bendrijos vadai išėjo jų pasitikti už stovyklos. Mozė įniršo ant kariuomenės vadų, tūkstantininkų ir šimtininkų, sugrįžusių iš karo žygio. “Palikote gyvas visas šias moteris? – tarė jiems. – Juk šios moterys, Balaamo patariamos, paskatino izraeliečius taip nusižengti VIEŠPAČIUI Peoro reikalu, kad VIEŠPATIES bendriją ištiko maras. Užtat dabar nužudykite visus mažus berniukus, nužudykite ir visas moteris, pažinusias vyrą, o jaunas mergaites, nepažinusias vyro, palikite sau gyvas. Be to, turite prabūti septynias dienas už stovyklos, o kas iš jūsų užmušė žmogų ar palietė lavoną, turite apsivalyti trečią ir septintą dieną. Turite apvalyti taip pat ir kiekvieną drabužį, kiekvieną odinį daiktą, kas tik išausta iš ožkos vilnų ir kiekvieną medinį daiktą”.

Kunigas Eleazaras sugrįžusiems iš mūšio kareiviams tarė: “Toks yra apeiginis įstatas, kurį VIEŠPATS davė per Mozę: ‘Auksas, sidabras, varis, geležis, alavas ir švinas – visa, kas gali atsispirti prieš ugnį, turi būti apvalyta ugnimi ir bus apvalyta. Nepaisant to, jie turi būti apvalyti ir apvalymo vandeniu. O kas negali atsispirti ugniai, turi būti nuplauta vandeniu. Išskalbsite savo drabužius septintą dieną ir būsite švarūs. Po to galėsite įeiti į stovyklą”.

VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Tu, kunigas Eleazaras ir bendrijos protėvių namų galvos surašykite paimtą grobį – ir žmones, ir galvijus. Tada grobį padalykite lygiai į dvi dalis kareiviams, žygiavusiems į mūšį, ir visai bendrijai. Iš žygiavusių į mūšį kareivių dalies atidėk kaip duoklę VIEŠPAČIUI po vieną iš kiekvieno penketo šimtų asmenų, jaučių, asilų, avių ar ožkų. Paimk tai iš jų pusės ir atiduok kunigui Eleazarui kaip atnašą VIEŠPAČIUI. O iš izraeliečių pusės paimsi vieną iš kiekvieno penkiasdešimties asmenų, jaučių, asilų, avių ar ožkų, – visų gyvulių, – ir atiduosi juos levitams, atliekantiems tarnybą VIEŠPATIES Padangtėje”.

Mozė ir Eleazaras tad padarė, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs. Grobio kiekis, neskaitant kareivių pasigrobto karo laimikio, iš viso buvo šeši šimtai septyniasdešimt penki tūkstančiai avių, septyniasdešimt du tūkstančiai jaučių, šešiasdešimt vienas tūkstantis asilų, trisdešimt du tūkstančiai asmenų, – būtent moterų, kurios dar nebuvo pažinusios vyro.

Taigi pusės – dalies, tekusios ėjusiems į karo žygį, skaičius buvo trys šimtai trisdešimt septyni tūkstančiai avių ir ožkų, o VIEŠPATIES avių ir ožkų duoklė buvo šeši šimtai septyniasdešimt penkios. Jaučių buvo trisdešimt šeši tūkstančiai, iš kurių septyniasdešimt du buvo duoklė VIEŠPAČIUI. Asilų buvo trisdešimt tūkstančių penki šimtai, iš kurių šešiasdešimt vienas buvo duoklė VIEŠPAČIUI. Asmenų buvo šešiolika tūkstančių, iš kurių trisdešimt du asmenys buvo duoklė VIEŠPAČIUI. Mozė duoklę – atnašą VIEŠPAČIUI atidavė kunigui Eleazarui, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.

O izraeliečių pusė – Mozės atidėtoji nuo ėjusių į karo žygį vyrų – ta bendrijos pusė buvo trys šimtai trisdešimt septyni tūkstančiai avių ir ožkų, trisdešimt šeši tūkstančiai jaučių, trisdešimt tūkstančių penki šimtai asilų ir šešiolika tūkstančių asmenų. Nuo izraeliečių pusės Mozė paėmė po vieną iš kiekvienų penkiasdešimties asmenų bei gyvulių ir atidavė juos levitams, atliekantiems tarnybą VIEŠPATIES Padangtėje, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.

Tada atėjo pas Mozę vadai, vedę kariuomenės tūkstančius, tūkstantininkai ir šimtininkai. “Mes, tavo tarnai, – tarė jie Mozei, – suskaičiavome mums pavestus kareivius, nė vieno iš mūsiškių netrūksta. Todėl mes atnešėme VIEŠPATIES atnašą, ką kiekvienas mūsų aptiko, – auksinius daiktus, antrankovius ir apyrankes, antspaudo žiedus, auskarus ir karolius, – kad būtų atliktas permaldavimas už mus VIEŠPATIES akivaizdoje”. Mozė ir kunigas Eleazaras priėmė iš jų auksą, visokeriopus dirbinius. Visas jų paaukotas atnašos auksas buvo šešiolika tūkstančių septyni šimtai penkiasdešimt šekelių. O žygyje dalyvavusieji kareiviai karo laimikį pasilaikė sau. Mozė ir kunigas Eleazaras priėmė auksą iš pareigūnų, {vedusių} tūkstančius ir šimtus, ir įnešė jį į Susitikimo palapinę kaip priminimą izraeliečių labui VIEŠPATIES akivaizdoje.

Gado ir Reubeno prašymas Reubeno giminės žmonės ir Gado giminės žmonės turėjo labai dideles galvijų bandas. Pamatę, kad Jazero kraštas bei Gileado kraštas buvo tinkami galvijams, gadaičiai ir reubenaičiai atėjo pas Mozę, kunigą Eleazarą ir bendrijos vadus, sakydami: “Atarotai, Dibonas, Jazeras, Nimra, Hešbonas, Elealė, Sebamas, Nebo’as ir Beonas, – žemė, kurią VIEŠPATS užkariavo Izraelio bendrijai, – yra galvijų kraštas. O jūsų tarnai turi galvijų. Jei radome malonę tavo akyse, – jie tęsė, – tebūna šis kraštas duotas mums, tavo tarnams, kaip nuosavybė. Neversk mūsų keltis per Jordaną”.

Mozė atsakė gadaičiams ir reubenaičiams: “Argi jūsų broliai eis į karą, o jūs čia sėdėsite? Kodėl jūs norite pakirsti izraeliečių drąsą eiti į kraštą, kurį jiems VIEŠPATS yra davęs? Jūsų tėvai tai padarė, kai siunčiau juos iš Kadeš-Barneos krašto išžvalgyti. Nukilę iki Eškolo slėnio ir pamatę tą kraštą, jie pakirto izraeliečių drąsą eiti į kraštą, kurį VIEŠPATS buvo jiems davęs. Tą dieną pyktis apėmė VIEŠPATĮ ir jis prisiekė, tardamas: ‘Nė vienas iš žmonių, kurie išėjo iš Egipto, nuo dvidešimties metų ir vyresnių, nematys krašto, kurį prisiekiau duoti Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, nes jie ištikimai paskui mane nesekė, – nė vienas, išskyrus kenizaitį Jefūnės sūnų Kalebą ir Nuno sūnų Jozuę, nes jiedu ištikimai sekė paskui VIEŠPATĮ’. Pyktis ant Izraelio apėmė VIEŠPATĮ, ir jis vedžiojo juos po dykumą keturiasdešimt metų, kol pradingo visa karta, kuri buvo padariusi pikta VIEŠPATIES akyse. Vadinasi, dabar jūs, nusidėjėlių išperos, pakeitėte savo tėvus, didindami VIEŠPATIES pykčio ant Izraelio įniršį! Jei jūs atsisakote paskui jį sekti, jis vėl paliks juos dykumoje, – jūs sunaikinsite šią visą tautą”.

O jie, priėję arčiau, tarė: “Pastatysime čia aptvarus savo kaimenėms ir miestus mūsų mažyliams, bet patys imsimės ginklų, žygiuodami pirma izraeliečių, kol nuvesime juos į jų vietą. Tuo tarpu mūsų mažyliai gali pasilikti įtvirtintuose miestuose, apsaugoti nuo vietos gyventojų. Negrįšime į savo namus, kol visi izraeliečiai nebus užėmę savo paveldo. Dalies su jais kitoje pusėje anapus Jordano neturėsime, nes savo paveldą jau turime rytinėje Jordano pusėje”.

Mozė jiems atsakė: “Jei darote, kaip sakote, – jei imatės ginklų, žygiuodami į karą kaip VIEŠPATIES priekinė sauga, ir visi, tinkami karinei tarnybai, pereinate Jordaną VIEŠPAČIUI reikalaujant, kolei jis nenuvarys sau iš kelio priešų ir kolei kraštas netaps pavaldus VIEŠPATIES akivaizdoje, – tada galite sugrįžti ir būsite nenusikaltę VIEŠPAČIUI ir Izraeliui. O šis kraštas bus jūsų nuosavybė VIEŠPATIES akivaizdoje. Bet jei taip nedarysite, tikėkite manimi, būsite nusidėję VIEŠPAČIUI. Galite tad būti tikri, kad jūsų nuodėmė jus pasivys. Tad statykite savo miestus mažyliams ir aptvarus savo kaimenėms, bet vykdykite, ką esate pažadėję”.

Tada gadaičiai ir reubenaičiai Mozei tarė: “Tavo tarnai elgsis kaip tu, mūsų viešpats, įsakai. Mūsų mažyliai, mūsų žmonos, mūsų kaimenės ir visi kiti mūsų galvijai pasiliks Gileado miestuose, tuo tarpu tavo tarnai, kiekvienas ginkluotas karui, persikels ir kovos už VIEŠPATĮ, kaip tu, mūsų viešpatie, įsakai”.

Mozė davė dėl jų įsakymą kunigui Eleazarui, Nuno sūnui Jozuei ir izraeliečių protėvių namų galvoms. Mozė jiems tarė: “Jei gadaičiai ir reubenaičiai, visi ginkluoti karui VIEŠPATIES akivaizdoje, persikels su jumis per Jordaną ir kraštas pasidarys jums pavaldus, tuomet atiduosite jiems Gileado kraštą kaip nuosavybę. Bet jei ginkluoti jie nepersikels su jumis, jie turės nuosavybę tarp jūsų Kanaano krašte”. Gadaičiai ir reubenaičiai atsakė: “Ką VIEŠPATS yra pasakęs apie tavo tarnus, tą mes darysime. Mes kelsimės {per upę} VIEŠPATIES akivaizdoje ginkluoti į Kanaano kraštą, bet nuosavybė mūsų paveldo bus mums šioje Jordano pusėje”.

Mozė tad davė jiems, – Gado, Reubeno giminėms ir pusei Juozapo sūnaus Manaso giminės, – amoriečių karaliaus Sihono karalystę ir Bašano karaliaus Ogo karalystę, kraštą ir jo miestus su aplinkinių miestų valdomis. Gadaičiai atstatė Diboną, Atarotus, Aroerį, Atrot-Šofaną, Jazerą, Jogbėhą, Bet-Nimrą ir Bet-Haraną, įtvirtino miestus ir aptvarus avims. O reubenaičiai atstatė Hešboną, Elealę, Kirjatajimus, Nebo’ą, Baal-Meoną, pakeisdami kai kurių vardus, ir Sibmą. Atstatytiems miestams jie davė savo pačių vardus. Manaso sūnaus Machiro palikuonys patraukė į Gileadą ir, išvarydami ten gyvenančius amoriečius, jį užėmė. Mozė tad atidavė Gileadą Manaso sūnui Machirui, ir jis ten įsikūrė. O Manaso sūnus Jairas patraukė, užėmė jų kaimus ir pavadino juos Havot-Jairu. O Nobahas kovojo prieš Kenatą, užėmė jį bei jo kaimus ir pavadino Nobahu – savo vardu.

Sustojimo vietos keliaujant per dykumą Šios yra izraeliečių sustojimo vietos, per kurias, vedami Mozės ir Aarono, jie išėjo greta po gretos iš Egipto žemės. VIEŠPAČIUI įsakius, Mozė surašė vietas, per kurias jie ėjo, sustojimo vietą po sustojimo vietos. Šios tat yra jų sustojimo vietos pagal vietas, kuriomis jie ėjo.

Jie iškeliavo iš Raamseso pirmąjį
mėnesį,
penkioliktą pirmojo mėnesio dieną.
Dieną po Perėjimo aukos
izraeliečiai išėjo
drąsiai, visam Egiptui matant.
Egiptiečiai tuo tarpu laidojo
VIEŠPATIES ištiktus savo pirmagimius.
VIEŠPATS net jų dievus nuteisė!

Nuo Egipto lig Sinajaus kalnoIzraeliečiai iškeliavo iš Raamseso ir pasistatė stovyklą prie Sukotų. Iškeliavę iš Sukotų, pasistatė stovyklą prie Etamo, kuris yra dykumos pakraštyje. Iškeliavę iš Etamo, jie pasuko atgal į Pi-Hahirotus, priešais Baal-Zefoną, ir pasistatė stovyklą priešais Migdolą. Iškeliavę iš Pi-Hahirotų, perėjo per jūrą į dykumą, tris dienas keliavo per Etamo dykumą ir pasistatė stovyklą prie Maros. Iškeliavę iš Maros, atėjo į Elimus. Elimuose buvo dvylika vandens šaltinių ir septyniasdešimt palmių. Ten jie pasistatė stovyklą. Iškeliavę iš Elimų, pasistatė stovyklą prie Nendrių jūros. Pakilę nuo Nendrių jūros, sustojo Sino dykumoje. Pakilę iš Sino dykumos, pasistatė stovyklą prie Dofkos. Iškeliavę iš Dofkos, pasistatė stovyklą Aluše. Iškeliavę iš Alušo, pasistatė stovyklą prie Refidimų. Ten vandens žmonėms gerti nebuvo. Iškeliavę iš Refidimų, pasistatė stovyklą Sinajaus dykumoje.

Nuo Sinajaus kalno lig Kadeš-BarneosPakilę iš Sinajaus dykumos, jie pasistatė stovyklą prie Kibrot-haTaavos. Iškeliavę iš Kibrot- haTaavos, pasistatė stovyklą prie Hazerotų. Iškeliavę iš Hazerotų, pasistatė stovyklą prie Ritmos. Iškeliavę iš Ritmos, pasistatė stovyklą prie Rimon-Perezo. Iškeliavę iš Rimon-Perezo, pasistatė stovyklą prie Libnos. Iškeliavę iš Libnos, pasistatė stovyklą prie Risos. Iškeliavę iš Risos, pasistatė stovyklą prie Kehelatos. Iškeliavę iš Kehelatos, pasistatė stovyklą prie Šefero kalno. Pakilę nuo Šefero kalno, pasistatė stovyklą prie Harados. Iškeliavę iš Harados, pasistatė stovyklą prie Makhelotų. Iškeliavę iš Makhelotų, pasistatė stovyklą prie Tahatos. Iškeliavę iš Tahatos, pasistatė palapines prie Teraho. Iškeliavę iš Teraho, pasistatė stovyklą prie Mitkos. Iškeliavę iš Mitkos, pasistatė stovyklą prie Hašmonos. Iškeliavę iš Hašmonos, pasistatė stovyklą prie Moserotų. Iškeliavę iš Moserotų, pasistatė stovyklą prie Bene-Jaakano. Iškeliavę iš Bene-Jaakano, pasistatė stovyklą prie Hor-haGidgago. Iškeliavę iš Hor-haGidgago, pasistatė stovyklą prie Jotbatos. Iškeliavę iš Jotbatos, pasistatė stovyklą prie Abronos. Iškeliavę iš Abronos, pasistatė stovyklą prie Ezion- Geberio. Iškeliavę iš Ezion-Geberio, pasistatė stovyklą Zino dykumoje, tai yra Kadeše.

Nuo Kadeš-Barneos lig Moabo lygumųIškeliavę iš Kadešo, pasistatė stovyklą prie Horo kalno – prie pat Edomo krašto ribos. VIEŠPAČIUI įsakius, kunigas Aaronas užkopė ant Horo kalno ir ten numirė, – keturiasdešimtais metais po izraeliečių išėjimo iš Egipto žemės, penkto mėnesio pirmąją dieną. Aaronas buvo šimto dvidešimties metų, kai jis mirė ant Horo kalno.

Kanaanietis Arado karalius, gyvenantis Negebe, Kanaano krašte, sužinojo apie izraeliečių atėjimą.

Pakilę nuo Horo kalno, jie pasistatė stovyklą prie Zalmonos. Iškeliavę iš Zalmonos, pasistatė stovyklą prie Punono. Iškeliavę iš Punono, pasistatė stovyklą prie Obotų. Iškeliavę iš Obotų, pasistatė stovyklą prie Ije-Abarimų Moabo žemėje. Iškeliavę iš Ije-Abarimų, pasistatė stovyklą prie Dibon-Gado. Iškeliavę iš Dibon-Gado, pasistatė stovyklą prie Almon-Diblatajimų. Iškeliavę iš Almon-Diblatajimų, pasistatė stovyklą Abarimų kalnuose, priešais Nebo kalną. Pakilę nuo Abarimų kalnų, pasistatė stovyklą Moabo lygumose palei Jordaną prie Jericho. Jie statėsi stovyklą Moabo lygumose palei Jordaną nuo Bet-Ješimotų lig pat Abel-Šitimų.

Kanaano užkariavimas ir padalijimasMoabo lygumose palei Jordaną prie Jericho VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Kalbėk izraeliečiams ir sakyk jiems: ‘Kai persikelsite per Jordaną į Kanaano kraštą, išvarysite visus krašto gyventojus, sunaikinsite visas jų statulas, sunaikinsite visus lietinius atvaizdus, išgriausite visas jų šventus alkus aukštumose. Užimsite kraštą ir jame įsikursite, nes aš jums daviau tą kraštą paveldėti. Padalysite kraštą burtų keliu savo klanams, – dideliam duosite didesnį paveldą, o mažesniam duosite mažesnį paveldą; paveldas priklausys tam asmeniui, kuriam lems mesti burtai; gausite savo dalį pagal savo protėvių gimines.

Bet jei neišvarysite krašto gyventojų, tuomet tie, kuriems leisite pasilikti, bus spygliai jūsų akyse ir dygliai jūsų šonuose. Jie kamuos jus krašte, kuriame jūs gyvenate. Atsitiks taip, kad pasielgsiu su jumis, kaip buvau užsimojęs su jais pasielgti'”.

Giminių žemės paveldo ribos Kanaane VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Duok izraeliečiams šį įsakymą. Sakyk jiems: ‘Kai būsite įėję į Kanaano kraštą, – tai yra žemė, kuri teks jums kaip paveldas, visas Kanaano kraštas, – jūsų pietinė dalis drieksis nuo Zino dykumos palei Edomo šoną. Taigi jūsų pietinė riba rytuose prasidės prie Mirties jūros galo. Tuomet jūsų riba pasuks į pietus nuo Akrabimų perėjos, eis per Ziną ir nusidrieks į pietus nuo Kadeš- Barneos, pasiekdama Hazar-Adarą, nueis į Azmoną. Nuo Azmono riba pasisuks link Egipto upės ir baigsis prie Jūros.

Vakarų siena jums bus Didžioji jūra ir jos krantai. Tai bus jūsų vakarinė riba.

Jūsų šiaurinė riba bus tokia: nuo Didžiosios jūros nubrėžkite liniją lig Horo kalno; nuo Horo kalno nubrėžkite liniją lig Lebo-Hamato. Riba tepasiekia Zedadą. Tada riba nusidrieks iki Zifrono ir baigsis prie Hazar-Enano. Tai bus jūsų šiaurinė riba.

Pažymėsite savo rytinę ribą nuo Hazar-Enano lig Šefamo. Nuo Šefamo riba nusileis į Riblą, rytiniame Aino šone; iš ten vėl nusileis ir atsimuš į rytinį Kinereto jūros šlaitą; iš čia riba nusileis Jordano link ir baigsis prie Mirties jūros.

Tai bus jūsų kraštas, nustatytas tomis ribomis'”.

Mozė nurodė izraeliečiams, tardamas: “Tai kraštas, kurį jūs gausite burtų keliu kaip savo paveldą. VIEŠPATS įsakė, kad jis būtų duotas devynioms giminėms ir pusei giminės. Nes Reubeno giminė, pagal jos protėvių namus, ir Gado giminė, pagal jos protėvių namus, jau yra pasiėmusios savo paveldą. Taip pat ir pusė Manaso giminės. Anos dvi giminės ir ana pusė giminės jau pasiėmė savo paveldą anapus Jordano, priešais Jerichą, rytų šone”.

Vadai, atsakingi už krašto padalijimą VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Šie yra vardai vyrų, kurie padalys jums kraštą paveldui: kunigas Eleazaras ir Nuno sūnus Jozuė. Be to, paimsite po vieną vadą iš kiekvienos giminės kraštą paveldui padalyti. Vardai vyrų yra šie:

iš Judo giminės Jefūnės sūnus
Kalebas;
iš Simeono giminės Amihudo
sūnus Samuelis;
iš Benjamino giminės Chislono
sūnus Elidadas;
iš Dano giminės vadas Joglio
sūnus Bukis;
iš Juozapo sūnų:
iš Manaso giminės vadas Efodo
sūnus Hanielis;
iš Efraimo giminės vadas Šiftano
sūnus Kemuelis;
iš Zebuluno giminės vadas
Parnacho sūnus Elizafanas;
iš Issacharo giminės vadas Azano
sūnus Paltielis;
iš Ašero giminės vadas Šelomio
sūnus Ahihudas;
iš Naftalio giminės vadas Amihudo
sūnus Pedahelis”.

Tai buvo tie, kuriems VIEŠPATS įsakė padalyti paveldą izraeliečiams Kanaano krašte.

Miestai levitams VIEŠPATS kalbėjo Mozei Moabo lygumose prie Jordano, arti Jericho, tardamas: “Įsakyk izraeliečiams duoti iš jiems paskirto nuosavybės paveldo miestus levitams gyventi; duoti levitams ir ganyklų aplinkui jų miestus. Miestai bus jiems gyventi, o miestų ganyklos bus jų gyvuliams – galvijams ir visiems kitiems gyvuliams. Miestų ganyklos, kurias duosite levitams, tęsis nuo miesto sienos per tūkstantį uolekčių visur aplinkui. Atmatuosite du tūkstančius uolekčių už miesto palei rytinį šoną, du tūkstančius uolekčių palei pietinį šoną, du tūkstančius uolekčių palei vakarinį šoną ir du tūkstančius uolekčių palei šiaurinį šoną su miestu viduryje. Tai priklausys jiems kaip ganyklos jų miestams.

Tarp miestų, kuriuos paskirsite levitams, turės būti šeši prieglaudos miestai, į kuriuos leisite pabėgti žudikui. Be šių, duosite keturiasdešimt du miestus. Taigi skaičius miestų, kuriuos turite duoti levitams, bus keturiasdešimt aštuoni miestai su jų ganyklomis. Skirdami miestus iš izraeliečių nuosavybės, imkite iš didesnių giminių daugiau ir iš mažesnių giminių mažiau. Kiekviena tad duos levitams iš savo miestų pagal savo gautą paveldą”.

Prieglaudos miestaiVIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Kalbėk izraeliečiams ir sakyk jiems: ‘Kai būsite perėję Jordaną į Kanaano kraštą, tuomet atrinkite miestus – prieglaudos miestus sau, kad žudikas, užmušęs žmogų netyčiomis, galėtų tenai pabėgti. Tie miestai bus jums prieglauda nuo keršytojo už kraują, kad žudikas nemirtų, kol nebus teistas bendrijos akivaizdoje. Miestai, kuriuos paskirsite prieglaudos miestais, turi būti šeši: prieglaudos miestais paskirsite tris miestus anapus Jordano ir tris miestus Kanaano krašte. Tie šeši miestai bus prieglauda ne tik izraeliečiams, bet ir ateiviams, kurie nuolat ar laikinai tarp jų gyvena, kad bet kas, užmušęs žmogų netyčia, tenai galėtų pabėgti'”.

Žmogžudystė ir netyčinis nužudymas “Bet jei kas nors taip smogia kitam geležiniu daiktu, kad tas žmogus miršta, jis yra žmogžudys. Žmogžudys turi būti nubaustas mirtimi. Arba jei kas nors smogia kitam akmeniniu įrankiu, nuo ko gali mirti, ir tas žmogus miršta, jis yra žmogžudys. Žmogžudys turi būti nubaustas mirtimi. Arba jei kas nors smogia kitam mediniu ginklu, nuo ko gali mirti, ir tas žmogus miršta, jis yra žmogžudys. Žmogžudys turi būti nubaustas mirtimi. Jį sutikęs, keršytojas už kraują nubaus žmogžudį mirtimi. Panašiai jei kas parstumia kitą iš pykčio ar jei kas patykojęs sviedžia ką nors į kitą ir ištinka mirtis, ar jei kas, būdamas nesantaikoje, smogia kitam ranka ir ištinka mirtis, užgavėjas turi būti nubaustas mirtimi. Jis yra žmogžudys. Jį sutikęs, keršytojas už kraują nubaus mirtimi.

Bet jei kas kitą pastumia staiga, nebūdamas nesantaikoje, ar jei kas netykodamas sviedžia kokį daiktą, ar jei kas, mesdamas akmenį, nuo ko gali mirti, netyčiomis pataiko į žmogų ir ištinka mirtis, – nors jis nebuvo jo priešas ir nenorėjo jo užgauti, – tuomet bendrija turės išspręsti bylą tarp užmušėjo ir keršytojo už kraują pagal šiuos įsakus. Bendrija turi išgelbėti užmušėją iš keršytojo už kraują rankų ir turi sugrąžinti jį į prieglaudos miestą, į kurį jis buvo nubėgęs. Užmušėjas turi jame gyventi iki vyriausiojo kunigo, patepto aliejumi, mirties. Bet jei užmušėjas išeitų savo noru bet kada iš prieglaudos miesto, į kurį buvo nubėgęs, o keršytojas už kraują, atradęs jį už prieglaudos miesto ribų, užmuštų, jam nebūtų kraujo kaltės. Užmušėjas turi išbūti prieglaudos mieste lig vyriausiojo kunigo mirties. Tik po vyriausiojo kunigo mirties užmušėjas gali grįžti namo.

Tokie bus jums įstatai ir įsakai per visas jūsų kartas ir visose jūsų gyvenvietėse.

Jei kas užmuša žmogų, gali būti nubaustas mirtimi tik liudytojų parodymu. Vieno liudytojo parodymo neužtenka nubausti žmogui mirtimi. Be to, neimsite išpirkos už gyvybę žmogžudžio, nuteisto mirties bausme. Žmogžudys turi būti nubaustas mirtimi. Neimsite išpirkos nei už nubėgusįjį į prieglaudos miestą, duodantį galimybę bėgliui sugrįžti gyventi kur nors krašte prieš vyriausiojo kunigo mirtį. Nesuterškite krašto, kuriame gyvenate. Kadangi kraujo išliejimas suteršia kraštą, permaldavimą už kraštą dėl jame išlieto kraujo galima atlikti tik krauju to, kuris išliejo kraują. Neišniekinkite krašto, kuriame jūs gyvenate, kur ir aš pats esu, nes aš, VIEŠPATS, esu tarp izraeliečių”.

Dukterų paveldas Tada išėjo į priekį protėvių šeimų galvos klano, kilusio iš Gileado, sūnaus Machiro sūnaus Manaso, – vieno iš Juozapo giminės klanų, – ir kreipėsi į Mozę ir vadus bei izraeliečių protėvių šeimų galvas. Jie sakė: “Tau, mūsų viešpatie, VIEŠPATS įsakė padalyti kraštą izraeliečių paveldui burtų keliu. Mūsų viešpačiui buvo VIEŠPATIES įsakyta atiduoti mūsų brolio Zelofedo paveldą jo dukterims. Bet jei jos nuteka į kitą izraeliečių giminę, tuomet jų paveldas bus paimtas iš mūsų protėvių ir pridėtas prie paveldo giminės, į kurią jos nuteka. Taigi jis bus atimtas iš paveldo dalies, kuri mums priklauso. Atėjus izraeliečių jubiliejaus metams, jų paveldas bus pridėtas prie paveldo giminės, į kurią jos bus nutekėjusios. Taigi jų paveldas bus atimtas iš mūsų protėvių giminės paveldo”.

Tada Mozė įsakė izraeliečiams pagal VIEŠPATIES žodį, tardamas: “Teisingai kalba Juozapo giminės palikuonys. Štai ką VIEŠPATS įsako dėl Zelofedo dukterų: ‘Teteka jos už to, kas joms patinka, bet su sąlyga, kad jos nuteka į savo tėvo giminės klaną. Joks izraeliečių paveldas nebus perkeltas iš vienos giminės į kitą, nes visi izraeliečiai turi išlaikyti savo protėvių giminių paveldą. Todėl kiekviena duktė su paveldu bet kurioje izraeliečių giminėje turi tekėti už vyro iš savo tėvo giminės klano, kad izraeliečiai neprarastų savo protėvių paveldo. Taigi joks paveldas nebus perkeltas iš vienos giminės į kitą, nes kiekviena izraeliečių giminė turi išlaikyti savo paveldą”.

Zelofedo dukterys padarė, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs. Mahla, Tirza, Hogla ir Noa, Zelofedo dukterys, ištekėjo už savo tėvo brolių sūnų. Jos nutekėjo į klanus Juozapo sūnaus Manaso palikuonių, ir jų paveldas pasiliko jų tėvo klano giminėje.

Tie yra įsakymai ir įsakai, kuriuos VIEŠPATS davė izraeliečiams per Mozę Moabo lygumose prie Jordano, arti Jericho.